Klaipėdoje ieškoma vietos žemaičių vado paminklui

Norėtų prikelti atminimą

Kaip klaipėdiečiai sureaguotų, jei Herkaus Manto gatvėje prie paminklo didžiajam prūsų sukilimo vadui atsirastų dar dvi panašios figūros?

Tai būtų Tvertikinis iš Pois pilies, kuri stovėjo dabartinės Klaipėdos teritorijoje, ir metraščiuose minimas žemaičių karo vadas Alminas, dar vadinamas Algminu ar Alemanu.

Ko gero, dalis miesto gyventojų to nė nepastebėtų, nes nežino, kur Klaipėdoje yra paminklas Herkui Mantui, kas jis buvo, kada gyveno ir kodėl jo vardas su pagarba tariamas ir šiandien.

Daliai klaipėdiečių juo labiau negirdėti kunigaikščio Almino ir Tvertikinio vardai.

Klaipėdietis, žemaičiu nuo Kryžkalnio prisistatantis Eduardas Kasperavičius ir jo bendraminčiai įsitikinę – turime nepamiršti, kad prieš įkuriant Mėmelio pilį čia jau gyveno mūsų protėviai.

E. Kasperavičius piktinasi, kad mūsų mieste nėra jokio akcento, bylojančio apie tai, jog Vokiečių ordinas pilį pastatė ir miestą įkūrė ne tuščioje vietoje, kad atėjūnus išguiti iš savo žemių stengėsi jungtinės baltų pajėgos, o daugeliui mūšių vadovavo žemaičių kunigaikštis Alminas.

Idėjos autorius įsitikinęs, kad būtent šiam kunigaikščiui vadovaujant XIII a. viduryje jungtinės žemaičių pajėgos tris kartus puolė ką tik pastatytą Mėmelio pilį ir bandė išvaryti didžiausius to meto baltų priešus – Vokiečių ordino brolius.

E. Kasperavičiaus įsitikinimu, paminklas kunigaikščiui Alminui turėtų stovėti kažkur netoli Klaipėdos pilies.

Atmintys: kai kurie klaipėdiečiai įžvelgia, kad Klaipėdoje kol kas labiau akcentuojama vokiškoji miesto praeitis. / Ilmos Jurkuvienės nuotr.

Įžvelgia politinį aspektą

Tokio paminklo atsiradimas, pasak sumanytojų, svarbus ir politiniu požiūriu.

Anot E. Kasperavičiaus, vokiškoji Klaipėdos istorijos dalis pastaruoju metu labiau akcentuojama, pamirštant lietuvišką jos praeitį.

Tai yra naudinga putinistams, kalbantiems, kad Lietuva šį kraštą gavo kaip dovaną iš Sovietų Sąjungos, nes čia lietuvių niekada nebuvę.

Šiai minčiai pritaria istorikė Inga Baranauskienė.

„Pamiršta baltiškoji miesto istorijos dalis leidžia rusų propagandistams pliurpti apie „Stalino malonę“ ir savo menamas teises į Klaipėdos kraštą. Iš tikrųjų Lietuvos ir konkrečiai žemaičių teisės į Klaipėdą buvo pripažintos dar XV a. pradžioje, ir Almino bei jo vadovaujamų žemaičių kovos svariai prisidėjo prie tokio Klaipėdos kaip Lietuvai teisėtai priklausančios teritorijos suvokimo. Almino ir Klaipėdos mūšio įamžinimo iniciatyvą palaikau. Taip pat manau, kad logiška statyti paminklą būtent pilies aplinkoje, nes tikslios mūšio vietos nežinome, o pilis yra aiškiausiai Eiliuotojoje Livonijos kronikoje paminėtas orientyras“, – savo poziciją dėstė istorikė.

Šaltiniai, byloja, kad 1252 m. Vokiečių ordinui Dangės žiočių saloje pasistačius medinę pilį, jau po metų ji buvo užpulta žemaičių.

Eiliuotąją Livonijos kroniką išnagrinėjusi I. Baranauskienė pasakojo, kad šį žygį organizavo sembai ir žemaičiai, o ne lietuviai.

„Į žygį, istoriografijoje datuojamą maždaug 1255–1256 m., Almino vadovaujami žemaičiai išsiruošė vieni. Buvo užpultas Kuršas, tikėtina, kad ir Klaipėdos apylinkės, bet Eiliuotoji Livonijos kronika to nepatikslina. Ji tik pažymi, kad žygis žemaičiams buvo sėkmingas, o tai leidžia jį laikyti pirmąja žemaičių pergale, – dėstė I. Baranauskienė. – Trečią kartą Almino vadovaujami žemaičiai susikovė su kryžiuočiais prie Vokiečių ordino Mėmelio pilies 1257 m. pradžioje. Kryžiuočiams vadovavo tuomet naujai paskirtas Livonijos krašto magistras Burchardas Hornhauzenas. Pasak kronikos, „atitiko kirvis kotą“ – „ir pagonys, ir krikščionys kovėsi kaip žinovai“. Pagonių – t. y. žemaičių – neva buvo nukauta daug, tačiau jų pergalė buvo visiška. Žuvo 12 ordino brolių, magistras Burchardas Hornhauzenas ir Kuldygos komtūras Bernardas Harenas buvo sunkiai sužeisti ir vos ne vos prasimušė į pilį.“

Istorikė pasakojo, kad po Klaipėdos mūšio ordinas buvo priverstas sudaryti su žemaičiais paliaubas iki 1259 m. vasaros pabaigos, o tai reiškė ir žemaičių pripažinimą rimtu priešininku. Mūšyje pasireiškęs vokiečių pusėje buvusių kuršių pakrikimas taip pat tapo bręstančio sukilimo ženklu.

„Taigi būtent Klaipėdos mūšis tapo viso regiono istoriją nulėmusių didžiųjų žemaičių pergalių prie Skuodo (1259 m.), Durbės (1260 m.) ir Lielvardės (1261 m.) pranašu, o laipsniškas kuršių perėjimas į žemaičių pusę prasidėjo būtent čia“, – įsitikinusi I. Baranauskienė.

Siūlo trigubą paminklą

Tokius argumentus paminklo žemaičių kunigaikščiui Alminui pastatymui dėstanti istorikė svarstė ir galimybę jį pastatyti atokiau nuo pilies.

„Jeigu nepavyktų pastatyti paminklo Alminui prie pilies, jį tikrai reikėtų statyti šalia Herkaus Manto. Yra toks trečias personažas – Tvertikinis iš dabartinės Klaipėdos teritorijoje buvusios Paiso pilies, kurį kryžiuočiai išstūmė į Kretingą. Tikėtina, kad jis vadovavo 1260–1267 m. kuršių sukilimui. Mat 1289 m. kryžiuočių minima „terra Tverdikite“ – Tverdikio žemė, sprendžiant iš konteksto, apimanti būtent prie Lietuvos prisijungusias Kuršo žemes Mėguvą ir Ceklį. Toks trigubas paminklas žymiausiems to laikotarpio kovų vadams leistų geriau suvokti jų mastą bei geografiją, – teigė I. Baranauskienė. – Kartu 1257 m. Klaipėdos mūšio istorijoje slypi ir bendražmogiškas matmuo. Žemaičių kovos dėl Klaipėdos 1253 m. prasidėjo pralaimėjimu, tačiau jie nepalūžo, nenuleido rankų ir galiausiai rado būdą įveikti nepalyginamai stipresnį priešą. Klaipėdos mūšio ir bendra Klaipėdos istorija gali pamokyti mus užsispyrimo, kantrybės, o svarbiausia – drąsos.“

Vaizduotų mūšio sceną

E. Kasperavičius jau pakalbino ne vieną istorinę asmenybę savo kūriniuose įamžinusį skulptorių Gintautą Jonkų.

Besidomintis Klaipėdos ir visos Mažosios Lietuvos istorija kūrėjas kol kas neatskleidė, kaip atrodytų jo kuriamas paminklas, bet prasitarė, kad idėjai pastatyti bronzinę karžygio figūrą nepritartų.

„Laikai seni, duomenų pakankamai nėra, todėl vyksta interpretacijos. Aš palaikau E. Kasperavičiaus idėją. Gal ir gerai, jei atsiras paminklas Vokiečių ordino vadui pilyje, juk istorijos neištrinsi. Bet ignoruoti žemaičių, prūsų kovą, šios pilies antpuolius būtų negarbinga. Galime padaryti kažkokį akcentą, kad jis nebūtų mažiau svarbus už kitus įvykius“, – svarstė skulptorius.

Jis tikino neįsivaizduojantis paminklo tik Alminui. G. Jonkus būtų linkęs vaizduoti mūšio sceną su kunigaikščio – karo vado figūra. Pirmiausia turėtų būti vaizduojamas įvykis ir primenama, kad ši žemė nebuvo vokiška.

Vacys Vaivada / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Gyrė ir priešų kronikos

Svarstant, ar žemaičių kunigaikštis Alminas vertas paminklo būtent Klaipėdoje, praeities žinovų nuomonės išsiskyrė.

I. Baranauskienė sutinka, kad šaltiniuose nėra tiesioginių liudijimų apie tai, kas vadovavo žemaičių 1253–1261 m. karo žygiams, tačiau Eiliuotoji Livonijos kronika įvardina Alminą kaip vyriausiąjį žemaičių karo vadą ir politinį lyderį.

„Žemaitijoje tuomet gyveno vyras, kuris vardu buvo Algminas, sumanus buvo didvyris, išrinktas pačių žemaičių“, – gyrė savo priešą vokiečių kronikininkas.

„Net jeigu darytume prielaidą, kad vienoje ar kitoje operacijoje Alminas asmeniškai nedalyvavo, jam, kaip aukščiausiajam vadovui, vis tiek tenka tų operacijų metu pasiektų pergalių garbė“, – teigė I. Baranauskienė.

Almino asmenybės reikšmės neneigia ir istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada.

Jis siūlo žvelgti į minimus įvykius plačiau. Pasak jo, akivaizdu, kad Dausprungo vaikų ir Mindaugo dinastiniame konflikte žemaičiai liko vieni prieš Vokiečių ordiną. Po Vykinto mirties tarp žemaičių iškilo labai įdomi figūra – Alminas.

„Būtent jis suformulavo, šiuolaikiškai tariant, globalią koncepciją, kurią deramai pažymėjo ir profesorius Edvardas Gudavičius, – baltų vienybės idėją. Ordino pralaimėtas Durbės mūšis turėjo didesnes pasekmes nei Žalgirio mūšis. Prieš ordiną kilo sukilimas, jis prasidėjo dabartinėje Estijos teritorijoje ir nusidriekė iki pat dabartinių pamario teritorijų Lenkijoje. Mintis priešintis atėjūnams ir visų baltų kilčių vienybės idėja kovojant prieš Vokiečių ordiną, kiek leidžia suprasti šaltiniai, priklauso Alminui. Todėl jį minimu laikotarpiu pagal svarbą tolesnei valstybės istorijai reikėtų statyti greta Mindaugo, jie gali būti laikomi lygiavertėmis figūromis“, – įsitikinęs V. Vaivada, kartu keldamas klausimą, ar tai reikia daryti būtent Klaipėdoje.

Alminas – verta paminėjimo ir įamžinimo figūra, bet mes turime galvoti, kur ji tinka ir kokiame kontekste labiausiai atsiskleidžia.

Dėl paminklo – abejonės

Mokslininko įsitikinimu, žemaičių kunigaikštis Alminas betarpiško kontakto ir intereso Klaipėdoje neturėjo, todėl jo nuopelnus būtų labiau verta įamžinti teritorijoje, kuri vėliau susiformavo kaip Medininkų žemė – tarp Laukuvos, Tverų, Sprūdės piliakalnio, Kražių, Kaltinėnų.

Bilionių piliakalnis būtų ypač svarbi vieta. Pasak V. Vaivados, būtent kažkurioje šių vietų toks paminklas turėtų gyvą prasmę.

„Klaipėdoje labiau tiktų sukilimo paminėjimo akcentas. Bet šį klausimą turėtų apsvarstyti ir Klaipėdos visuomenė, pagalvoti, kur ir kaip derėtų tai padaryti, – įsitikinęs klaipėdietis istorikas V. Vaivada. – Alminas – verta paminėjimo ir įamžinimo figūra, bet mes turime galvoti, kur ji tinka, kas ji yra ir kokiame kontekste ji labiausiai atsiskleidžia, ar tai tinka, o gal netinka dabartinei visuomenei. Tai yra ne tik praeities, bet ir dabarties vertinimai. Kai visų šių dalykų neapsvarstai, sąmoningai eini į konfliktą. Kyla klausimas, kam jo reikia? Galiu suprasti ir užjausti žmones, kurie neišmano istorijos. Bet kai žmonės šiuos dalykus išmano, kartais stebina savo raginimais ir išvadomis. Kita vertus, gerai, kad kažkokios idėjos siejamos su istorija, atsiranda tam tikra galimybė dalelę tapatumo atnešti į dabartinį gyvenimą. Tik reikėtų šiek tiek kantrybės ir bandyti kiek įmanoma pasisemti žinių ir supratimo, kur ir kas tiktų.“

Atkuriama Mėmelio pilis yra Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus dalis. Jo direktorius Jonas Genys teigė, kad ši tema būtų verta platesnės diskusijos.

„Aš nematau rimto istorinio pagrindo statyti paminklą Alminui prie pilies. Mes dar neturime paminklo kuršiams, kurie buvo šios žemės šeimininkai. Kiekvienas paminklas istorine tema turi turėti labai aiškų istorinį naratyvą – pasakojimą, kas čia kaip yra. Neturiu omenyje žemaičių eliminavimo. Jie istorijoje užima svarbią vietą. Juk žemaičiai davė Klaipėdai vardą, 1422 m. Melno sutartyje rašoma „link Memelio, kurį žemaičiai vadina Klaipėda“. Raginčiau su paminklu neskubėti. Pilis – vis dar vystymo stadijoje. Paminklai nestatomi vos tik sugalvojus. Jie turėtų būti vertinami kaip tam tikra pamoka, kuri iškeliama viešumoje, kai per tą asmenybę visuomenė įgauna platesnį supratimą, todėl ir reikia istorikams surašyti rimtesnius, pagrįstus tekstus. Gal paaiškėtų, kad būtų galima paminėti bendrą atminimą šio krašto autochtonams“, – argumentus dėstė J. Genys.

Jo manymu, toks paminklas nebūtinai turi būti pilyje. Netoli Klaipėdos yra kuršių piliakalnis Eketė, yra ir vis dar nesurasta Pois pilis, kurią lyg ir pradedama apčiuopti kažkur netoli Bachmano dvaro. Yra ir kitų vietų, kurios pačios kalba apie viduramžius ir karą su ordinu.