Klaipėdoje šventė laisvę

Valstybės diena stebino

Po to, kai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, čia kasmet irgi švęsta Vasario 16-oji.

„Valstybinė šventė buvo privaloma švęsti vienokiu ar kitokiu būdu, nors vietiniams žmonėms, aišku, tai buvo naujovė. Labiausiai išsiskiria dvi datos – 1928-ieji ir 1938-ieji, kai buvo minimi Lietuvos nepriklausomybės 10-metis ir 20-metis. Šie paminėjimai buvo labai iškilmingi, vizualiai gražiai atrodė. Bet, žinoma, įspūdingiausias buvo 1923 m. vasario 16 d. Lietuvos kariuomenės paradas, kai Klaipėdos likimas dar buvo neaiškus, bet jau buvo paskelbta, kad kraštas priklausys Lietuvai. Tai buvo labai svarbus dalykas. Pirmasis paradas kaip tik vyko dabartinėje Tiltų gatvėje“, – pasakojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė.

Valstybinė šventė buvo privaloma švęsti vienokiu ar kitokiu būdu, nors vietiniams žmonėms, aišku, tai buvo naujovė.

Pasak istorikės, Prūsijos imperijos laikais valstybės šventė visuomet būdavo karaliaus gimtadienis, o kitų valstybinių švenčių nebuvo, tad natūralu, jog vietinius krašto gyventojus stebino Lietuvos nepriklausomybės dienos šventimas.

Vasario 16-oji Klaipėdoje buvo švenčiama kasmet, iki kol kraštą užėmė nacių Vokietija.

Dažniausiai Nepriklausomybės dienos proga vykdavo mišios, po to – karinis paradas, vėliau – koncertai, kuriuos rengdavo vietinės lietuvių organizacijos.

Jos suburdavo komitetus šventei organizuoti, prisidėdavo ir pramonininkai bei prekybininkai.

„Vėliau, kai politinė situacija kaito, Vasario 16-osios šventimas Klaipėdos krašte beliko tik Lietuvos reikalas, tai yra šventimas gulė ant valstybės atstovo, gubernatūros ir kitų valstybinių įstaigų pečių. Priklausomybės Lietuvos Respublikai klausimas visada čia buvo jautrus. Su padidintu jausmingumu buvo stebima, kas vyksta viešojoje erdvėje, tiek ir kalbant apie Jūros šventę – vietiniams nepriimtiną naujovę, tiek ir dėl to, kad esą į kraštą atnešamos svetimos tradicijos“, – teigė Z. Genienė.

Zita Genienė / Vestos Jašinskaitės nuotr.

Rimtų incidentų nebuvo

Istorikas Dainius Elertas irgi atkreipė dėmesį, kad į lietuviškų švenčių atėjimą Klaipėdos krašte pradžioje buvo reaguojama gana skausmingai.

„Valstybės dieną buvo privaloma kelti vėliavas. Pasitaikydavo su tuo susijusių incidentų. Jų pasitaiko ir šiais laikais, bet tada tai nebuvo masiškas reiškinys. Kalbant apie karinius paradus, vieni tuomet demonstravo Lietuvos ir krašto vienybę, kiti piktinosi, kad vėl štai lietuviai žygiuoja. Bet rimtų incidentų, vykusių tuo metu, nepamenu“, – teigė D. Elertas.

Ar nuoširdus buvo Nepriklausomybės dienos šventimas tarpukario Klaipėdoje?

Istoriko tvirtinimu, tiek kariuomenė, tiek krašto valdininkai valstybės dieną šventė nuoširdžiai.

„Jie jautėsi svetimos terpės apsuptyje, todėl aišku, kad Lietuvos nepriklausomybės diena jiems buvo svarbi. Buvo rengiami baliai ta proga, įvairios lietuviškos organizacijos ir draugijos rūpinosi viešais renginiais. Ši visuomenės dalis tikrai šventė nuoširdžiai, taip pat ir valdininkai, kurie nevengė pabrėžti, kad jie yra iš Lietuvos centro deleguoti. Kitaip tariant, tokios šventės yra galimybė valdžiai taikyti minkštąją galią“, – pastebėjo D. Elertas.

Dalis paprastų klaipėdiečių jungėsi prie Vasario 16-osios minėjimo mieste, kiti, kuriems gal ir nelabai rūpėjo Lietuvos nepriklausomybės šventimas, nepraleisdavo progos pasiklausyti tai dienai rengiamo koncerto ar nueiti į šokius.

„Buvo ir tokių, kurie atmetė bet kokias lietuviškas šventes: „Čia – ne mūsų, svetima.“ Taip turbūt galima būtų sudalinti tarpukario Klaipėdos visuomenę. Ir kiekvieno to visuomenės sluoksnio požiūris į tuos pačius dalykus buvo kitoks. Vieni priešiškai žiūrėjo, gal kažkiek kenkė, bet tokių buvo mažuma. Buvo neutralių, kurie per daug nesidžiaugė, bet šventės linksmybių neaplenkė. Buvo entuziastingai besidžiaugiančių Vasario 16-ąja, buvo tokių, kurie šventė iš pareigos. Ir tas santykis į Lietuvos nepriklausomybės dienos šventimą keitėsi su bendra krašto nuotaika“, – dėstė D. Elertas.

Papuošė: ruošiantis Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminėjimui, taip buvo padabinta viena Klaipėdos salių. / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Prieš Vytį – su smala

Nepaisant, jog Klaipėdoje ir visame krašte Vasario 16-oji būdavo švenčiama masiškai ir dauguma vietos žmonių nebuvo nusiteikę labai priešiškai, pasitaikydavo incidentų, ypač artėjant didelėms permainoms 1939-aisiais.

„Vėl išniekintas valstybės ženklas Smalininkuose“ – tokiu pavadinimu publikuotas straipsnis lietuvių kalba leistame dienraštyje „Vakarai“ 1939 m. vasario 17 d., iš karto po Lietuvos nepriklausomybės dienos, likus kiek mažiau nei mėnesiui iki nacių Klaipėdos krašto aneksavimo.

„Smalininkai (telefonograma) „Vakaruose“ buvo rašyta apie smala užtepliotą Lietuvos valstybės ženklą prie Smalininkų pašto įstaigos. Tą biaurų darbą atlikusieji 4 vaikinai nubausti kalėti. Išniekintasis valstybės ženklas buvo pakeistas nauju. Lietuvos nepriklausomybės šventės išvakarėse Vytis prie pašto namų buvo atitinkamai papuošta ir iliuminuota. Vasario 16 d. 5 val. ryto krašto policininkas pranešė budinčiam valdininkui, kad Vytis užtepta smala. Vytis, policininko pranešimu, galėjo būti užtepta tarp 3,5–5 val., nes prieš trečią valandą jis, praeidamas pro paštą, matęs dar švarų valstybės ženklą. Įvykį aiškina krašto policija“ (šios ir kitų spaudos citatų kalba netaisyta – A. D.), – rašė dienraštis „Vakarai“.

„Vakarai“ parašė ir apie Juodkrantėje nulaužtą Lietuvos nepriklausomybei skirtą ąžuoliuką.

„Šiomis dienomis Juodkrantėje nežinomi piktadariai nulaužė Jievos kalne 1937 m. pavasarį pasodintą Nepriklausomybės medelį – ąžuoliuką. Taip pat išgriovė aplink ąžuoliuką aptvertą tvorelę. Nepriklausomybės medeliai toje vietoje buvo pasodinti ir anksčiau, bet juos kas metai visus laužydavo. 1937 m. taip pat buvo nulaužtas ir jo vietoje pasodintas naujas, kuris augo iki šių dienų. Bet piktos valios žmonės negalėjo ilgiau pakęsti to ąžuoliuko ir jį prieš porą dienų vėl nulaužė“, – buvo rašoma leidinyje.

Jubiliejus: švenčiant Lietuvos nepriklausomybės 20-metį, Gedimino stulpais ir lietuviškomis trispalvėmis buvo papuošta Klaipėdos geležinkelio stotis. / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Spjūviai ant trispalvės

Tame pačiame numeryje yra nedidelė žinutė iš Rusnės, kur lietuvišką trispalvę išniekino vietos mokiniai: „Vakar, vasario 16 d., Rusnėje buvo iškelta Lietuvos tautinės ir Mažosios Lietuvos vėliavos. Vėliavos buvo iškeltos tikslu pažymėti Lietuvos nepriklausomybės 21 metų paskelbimo sukaktį. Prie vaikų darželio vietiniai mokyklos mokiniai, eidami iš mokyklos, būriu sustojo ir į vėliavas spiaudė. Dar nenustatyta, kas juos pakurstė tai daryti.“

1939 m. Lietuvos nepriklausomybės dieną vėliavos buvo pavogtos ir pačioje Klaipėdoje: „Vakar, vasario 16 d., apie 7.30 val., prie „Ryto“, namuose esančių „Maisto“, „Pienocentro“ ir J. Karvelio knygyno dvi vėliavos dingo. Nors sargas tuojau ėmė ieškoti, bet niekur negalėjo rasti nei vėliavų, nei kotų. Tiktai vėliau buvo rasta viena vėliava suvyniota ir paslėpta, o šįryt buvo rasta ir antroji. Apie vėliavų nuplėšimą pranešta kriminalinei policijai.“

1939 m. vasario 16 d. Piktupėnuose taip pat nukentėjo tautinė trispalvė. Štai ką apie tai rašė „Vakarai“, praėjus kelioms dienoms po Nepriklausomybės dienos šventimo: „Piktupėnuose prie lietuvių mokyklos patalpų buvo iškeltos lietuvių tautinė ir Mažosios Lietuvos vėliavos. Tose pat patalpose vyko ir Vasario 16 dienos minėjimas. Vakare, kada visi skirstėsi į namus, pastebėta, kad tautinės vėliavos jau nebėra. Mat, nakties „paukščiai“ prisitaikė ir, pasinaudodami vakaro tamsa, vėliavą su kotu ištraukė ir nusinešė. Nors krašto policijos valdininkas ir darė žygius niekdarius susekti, bet kol kas nieko nesurado.“

O Galsdonuose (kaimas Šilutės rajone) – gyvenvietėje, kurioje praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje gyveno apie 300 žmonių, dėl lietuviškos trispalvės įvyko atviras incidentas.

Štai ką rašė 1939 m. vasario 18 d. numeryje dienraštis „Vakarai“: „Vasario 16 d. Galsdonuose pasienio policininkas S. prie savo buto buvo iškėlęs tautinę vėliavą. Po kiek laiko atėjo namo savininkas Plokštys ir pareikalavo, kad policininkas vėliavą nuimtų, nes dabar Klaipėdos kraštas esąs vokiškas ir jis nenorįs, kad prie jo namo būtų lietuviška vėliava. Policininkas nuimti vėliavą atsisakė. Tada Plokštys užlipo ant stogo ir vėliavą su kotu numetė žemėn. Apie įvykį pranešta krašto policijai, prašant, kad už vėliavos išniekinimą Plokštys būtų patrauktas atsakomybėn.“

Švęsta net ir kalėjime

Panašu, kad paskutiniaisiais tarpukario metais Lietuvos nepriklausomybės dienos šventimas tapo labai populiarus tarp klaipėdiečių.

Štai kokią poziciją dienraščio „Vakarai“ (1939 02 20) nuomonių rubrikoje išreiškė klaipėdiškis Stasys Macys: „Koks buvo pasipiktinimas atvykusių į Vasario 16 d. minėjimą dar prieš 18 val., kai jau Vytauto Didžiojo gimnazijos ne tik salė, bet ir koridoriai buvo prisigrūdę publikos. Ne šimtai, bet tūkstančiai turėjo sugrįžti atgal. Todėl rengiant tokius minėjimus, rengėjai turėtų pasirūpinti minėjimus ruošti visose, kiek tik yra ir kur tik begalima gauti, Klaipėdos mieste salėse. Jeigu ir to neužtektų, tai gal būtų galima toje pačioje salėje minėjimą pakartoti kelis kartus. Sakysime, darbininkams – vieną valandą, organizacijoms – kitą, šiaip piliečiams – trečią ir t. t. Galbūt programos dalyviai ir nuvargtų bekartodami, bet vieną ar porą kartų per metus tas pavargimas nedaug ką reikštų, nes ar maža nuvargti tenka šiaip gyvenime.“

Simboliai: Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Vasario 16-osios proga uostamiesčio gatvėse ne tik ant valstybinių įstaigų, bet ir ant privačių namų buvo keliamos lietuviškos vėliavos. / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Remiantis tarpukario spauda, matyti, jog Nepriklausomybės diena Klaipėdos krašte švęsta ne vieną, o kelias dienas.

Lietuvos organizacijos – „Santara“, šauliai ir kt. sudarė minėjimo programas ir keliavo po kraštą.

1939 m. vasario 19 d. autobusas su dainininkais koncertuoti atvažiavo į Bajoruose tuomet buvusį kalėjimą.

„Koncertas vyko nedidelėje kalėjimo koplytėlėje, kuri prisipildė pilna kalinių. Kalėjime yra dabar apie 200 kalinių, iš kurių apie 20 moterų. Keliolika yra politinių kalinių – daugiausiai komunistai. Koncertą-minėjimą atidarė kalinių Globos Draugijos „Soteria“ atstovė Aksomaitytė, kuri pareiškė, kad minima Vasario 16 d., minima ta tautos šventė, kuri brangi kiekvienam lietuviui“, – rašė dienraštis „Vakarai“.

Pradžioje kaliniai stebėjo tik dirigento judesius ir dainininkų veidus, mažai reagavo į atliekamas dainas, tačiau kai „užtraukė „Jūreivių maršą“, atrodė, kad sienos plyš“.

„Daina taip juos sužavėjo, kad daugeliui kalinių pasirodė ašaros, o pabaigus koncertą ilgai kaliniai prašė, kad dar padainuotų. O kai kanklininkės skambino liūdnas liaudies dainų melodijas, auditorijoje girdėjosi liūdnų atodūsių pritarimas“, – rašyta laikraštyje.

Tą pačią dieną buvo planuota koncertuoti ir netoliese esančioje Dimitravo sunkiųjų darbų stovykloje, tačiau esą kelias buvo toks prastas, kad „autobusu nė manyti nebuvo galima ten patekti“.

Po šio Vasario 16-osios šventimo Klaipėdoje ir visame krašte Lietuvos valstybės atkūrimo diena oficialiai švęsta tik po pusės amžiaus.