Manė, kad jau karas

V. Kovalenka tada tarnavo laivo felčeriu Liepojoje vandens rajonų apsaugos brigadoje.

Tai buvo visa flotilė nedidelių karinių priešmininių, povandeninių laivų medžioklės laivų.

„Pamenu, kad Spalio revoliucijos metinių diena lapkričio 7-oji ir išeiginės sudarė tris laisvadienius. Taigi lapkričio 9-oji buvo sunkių pagirių diena. Labai anksti ryte, gal 5.30 val., buvo paskelbtas kovinis aliarmas. Mums tai nebuvo jokia naujiena, tokią padėtį brigados vadas galėdavo paskelbti dėl blogos nuotaikos ar kivirčo su žmona. Tik šį kartą gavome įsakymą parengti kovinius šaudmenis. Pirma mintis buvo – karas. Tuo metu armijos generolas Jefiševas kiekvieną dieną triūbydavo: „Draugai, iš Vakarų stiprėja grėsmė.“ Nors ir žinojome, kad kinams nereikėjo karo, juo labiau – vakariečiams. Bet kas galėjo žinoti, ką gali sugalvoti sovietiniai kvailiai, iš jų buvo galima tikėtis visko“, – prisiminimais dalijosi V. Kovalenka.

Aliarmas buvo atšauktas maždaug aštuntą ryto.

Klaipėdietis pasakojo, kad vykdydami nurodymą iš Liepojos karinio uosto į jūrą išplaukė du budėję laivai.

Trečiasis nepajudėjo, nes nepavyko įjungti pagrindinio variklio. Laivo vadas tiesiai į radijo ryšio eterį tą rytą daug kartų pakartojo visus, kokius tik mokėjo, rusiškus keiksmažodžius.

Pasak V. Kovalenkos, tie du laivai grįžo tik po pietų, o iki tol jis su tarnybos draugais išgyveno didžiulę įtampą, nes nežinojo, kas vyksta.

Liudijimas: V. Kovalenka 1975 m. dar buvo jaunas karo felčeris, bet gerai pamena ypatinguosius įvykius. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ne žinios, o spėlionės

„Patyliukais bandėme klausytis, ką kalba vakarietiškos radijo stotys, bet iš ten sklido tik rami muzika, jokių pranešimų apie grėsmingus įvykius neišgirdome“, – prisiminė V. Kovalenka.

Po pusryčių pavaduotojas politikos klausimams atnešė žinią, kad kažkoks priešpovandeninis laivas „Storoževoj“ šiurkščiai pažeidė plaukiojimo režimą. Mūsų karininkai pamanė, kad persigėrusi laivo įgula užsodino laivą ant seklumos, – prisiminė V. Kovalenka. – Vienas karininkas prasitarė, kad mūsų politinio auklėjimo viršininko pavaduotojas yra geriausias minėto laivo „zampolito“ draugas. Jis leptelėjo – kai laivas bus partemptas į Rygą, iš bičiulio sužinos visas smulkmenas. Kiek vėliau atėjo mus kuravęs ypatingojo skyriaus kuratorius ir liepė kiekvienam pasirašyti, kad pasižadame neatskleisti paslapties. Kai paklausėme, kokios paslapties, jis atrėžė: „Ne jūsų reikalas.“

Tik pavakarę pasklido gandas, kad laive „Storoževoj“ ne viskas taip paprasta. Esą sionistai, įsitrynę į laivo komandą, surengė maištą ir norėjo karinį laivą išplukdyti į Švediją.

Vakare iš budėjimo grįžo dar vienas mūsiškis ir atnešė dar daugiau žinių – du ypatingojo skyriaus karininkai išsivedė tą žmogų, kuris sakė esąs laivo „Storoževoj“ „zampolito“ draugas, kartu jie išsinešė ir jo portfelį.

Atskleidė po 15 metų

Tikroji tiesa apie tai, kas atsitiko minėtame laive, tapo žinoma tik po 15 metų, Michailo Gorbačiovo atšilimo metu.

1992 m. V. Kovalenka nusipirko Rygoje išleistą Andrejaus Maidanovo knygą apie 1975 m. lapkričio 8–9 d. įvykius Baltijos jūroje, kurie galėjo sukelti Trečiąjį pasaulinį karą.

Panašiu laiku pasirodė ir kito autoriaus knyga bei nemažai straipsnių spaudoje.

Vakaruose apie šį maištą sužinota iš Tomo Clancy’io 1984 m. išleisto romano „Raudonojo spalio medžioklė“. 1990 m. remiantis juo buvo sukurtas filmas. Tiesa, faktai šiuose kūriniuose buvo smarkiai iškreipti.

Rusų autoriai teigia, kad maištą sukėlęs „zampolitas“, trečiojo rango kapitonas Valerijus Sablinas buvo idealistas ir tikėjo, kad einant lenininiu keliu galima sukurti tobulą valstybę, o netikęs Leonido Brežnevo vadovavimas panardino Sovietų Sąjungą į korupcijos ir nuosmukio liūną.

Trijų V. Sablino šeimos kartų vyrai buvo karinio jūrų laivyno karininkai. Jam pačiam stebėtinai gerai sekėsi karjera – būdamas 36-erių jis jau buvo priešpovandeninės fregatos vado pavaduotojas politiniams reikalams – „zampolitas“.

Vladimiras Kovalenka / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nepritarusiuosius užrakino

1975 m. V. Sablinas iš anksto pasiruošė kelias politines kalbas, planavo perimti vadovavimą laivui, juo nuplaukti į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) ir ten sukelti sukilimą prieš valdžią.

Lapkričio 8-osios vakare V. Sablinas įviliojo laivo kapitoną į atskirą patalpą po deniu ir jį ten užrakino.

Kalbėdamas su laivo karininkais jis paprašė apsispręsti, ar jie prisideda prie maišto. Pusė jų neprisidėjo ir buvo taip pat užrakinti, smurtas prieš juos nebuvo naudojamas.

Laivas neturėjo sprogmenų, nes buvo ruošiamas remontui.

Visi jūreiviai palaikė V. Sabliną. Jie patikėjo ugninga jo kalba ir pritarė planui.

Tik vyresnysis leitenantas Vladimiras Firsovas nusileido švartavimo lynu į greta prišvartuotą povandeninį laivą ir pabėgo. Šio laivo vadas ne iškart patikėjo jūreivio pasakojimu, bet galiausiai apie įvykius „Storoževoj“ laive pranešė vadovybei.

Buvo jau lapkričio 9-osios 2 val. nakties, kai „Storoževoj“ išplaukė iš Dauguvos ir paliko Rygos krantus. Po valandos jį leidosi persekioti keli KGB pasienio pajėgų patruliniai laivai, o apie 5.30 val. paskui išskubėjo ir kiti laivai iš Liepojos.

V. Sablinas suprato, kad nebeturi laiko tiesiogiai pasiekti Leningradą, ir nukreipė laivą per Irbeno sąsiaurį, tarpą tarp Saremos salos ir Latvijos pakrantės, į vakarus, link tarptautinių Baltijos jūros vandenų.

Pakeliui iš „Storoževoj“ pradėtas transliuoti jo iš anksto įrašytas pranešimas, kurį išgirdo SSRS vadai. L. Brežnevas tada įsakė laivą bombarduoti ir nuskandinti.

Pasitelkė karinę aviaciją

Maištininkų laivas buvo apsuptas kitų laivų ir bombarduojamas karinės aviacijos.

Tačiau lakūnai apsiriko ir vietoje „Storoževoj“ bombardavo sovietinį krovininį laivą „Volgo-Balt 38“, vis dėlto jis nenukentėjo. Buvo numestos bombos ir netoli persekiojusio laivo „Komsomolets Litvy“, kuris buvo apgadintas, jame kilo gaisras.

Patyliukais bandėme klausytis, ką kalba vakarietiškos radijo stotys, bet iš ten sklido tik rami muzika.

Į „Storoževoj“ taip pat kelis kartus pataikė. Kliuvo laivagaliui, buvo sugadintos vairo ir variklio sistemos. Laivas prarado vairavimo kontrolę ir pradėjo suktis ratu.

Tuo metu keli jūreiviai paleido laivo kapitoną, jis nuskubėjo link kapitono tiltelio ir pistoleto šūviu sužeidė V. Sabliną į koją. Tiesa, vėliau jam gerokai atsirūgo šis šūvis, buvo priekaištaujama, kad nenušovė maištininko.

Netrukus kapitonas radijo ryšiu paskelbė atgavęs vadovavimą laivui. Taip maištas baigėsi.

Laivas tuo metu buvo tarptautiniuose vandenyse, maždaug už 21 jūrmylės nuo Sovietų Sąjungos teritorinių vandenų ir 50 jūrmylių nuo Švedijos.

Prie „Storoževoj“ priplaukė KGB patruliniai laivai, jūreiviai įlipo į laivą ir sulaikė įgulą.

Vėliau buvo sukurpta istorija apie sionistus laive, prikergiant prie šio pasakojimo V. Sablino pavaldinį 20-metį jūreivį Aleksandrą Šeiną, įvardijant jį žydu, nors jo tautybė – rusas.

Kapas liko nežinomas

Sužeistas V. Sablinas buvo išneštas iš „Storoževoj“ ant neštuvų ir kartu su A. Šeinu bei dar 12 aktyviausiai maištą palaikiusių jūreivių nugabentas į Maskvą ir įkalintas KGB Lefortovo kalėjime.

Maišto iniciatorius neigė įvykdęs išdavystę ir tvirtino, kad siekė išgelbėti sovietinį socializmą, o ne išduoti tėvynę.

1976 m. liepos 13 d. V. Sablinas buvo nuteistas mirties bausme sušaudant už tėvynės išdavystę, jo pavaldinys A. Šeinas prisipažino padėjęs įvykdyti išdavystę ir sulaužęs priesaiką. Jam skirta aštuonerius metus kalėti.

Vėliau A. Šeinas labai gailėjosi dėl tokio prisipažinimo ir po 15 metų pats ėmėsi garsiai pasakoti tiesą.

Mirties nuosprendis V. Sablinui įvykdytas tų pačių metų rugpjūčio 3-iąją vienu šūviu į galvą Lefortovo kalėjimo rūsyje. Kur jis palaidotas, vis dar nežinoma.

Jo vyresniajam broliui apie tai, kad mirties nuosprendis įvykdytas, pranešta tik po pusmečio. Žmonai apie tai pranešė V. Sablino brolis.

Tėvas mirė nesulaukęs žinios apie Valerijaus likimą, mama anapilin iškeliavo po pusantrų metų.

Visą pusmetį artimieji rašė laiškus į įvairiausias instancijas prašydami malonės nuteistajam, bet atsako nesulaukė.

Įtaria didesnį sąmokslą

1994 m. Sablinų šeimos ir rėmėjų prašymus svarsčiusi Rusijos Federacijos Aukščiausiojo teismo karinė kolegija peržiūrėjo V. Sablino ir A. Šeino nuosprendžius ir iš dalies juos reabilitavo, pakeisdami kaltinimą į lengvesnius karinius nusikaltimus – piktnaudžiavimą valdžia ir nepaklusnumą.

Tačiau jiems paskirtos bausmės nebuvo pakeistos.

Po daugelio metų nuo šių įvykių klaipėdietis V. Kovalenka neslepia įsitikinimo, kad šis maištas buvo kur kas didesnio plano dalis, o jo režisierius – Jurijus Andropovas, KGB pirmininkas 1967–1982 m., o nuo 1973-iųjų vienas įtakingiausių SSRS Komunistų partijos centro komiteto politinio biuro narių, faktiškai valdęs šalį paskutiniais L. Brežnevo metais.

Vyresni žmonės dar pamena tuos laikus, kai Sovietų Sąjungos vadovu po L. Brežnevo mirties tapęs J. Andropovas ėmėsi įvedinėti tvarką.

Žmonės tai pajuto, kai prasidėjo patikros, kas darbo metu sėdi kino teatruose, kas lankosi kirpyklose, kavinėse, kas darbo metu pramogauja ir girtauja.

V. Kovalenka mano, kad maišto scenarijus buvo labai kruopščiai suplanuotas, galbūt net buvo suderintas Leningrado pramonės įmonių darbininkų išvedimas į gatves, imituojant liaudies norą keisti gyvenimą šalyje.

Tai galėjo tapti pretekstu L. Brežnevą išlydėti į pensiją. O kai maištas nepavyko, pagrindinis jo organizatorius suskliaudė ausis ir ėmė laukti geresnių laikų.