Prieš žmogų ir Dievą
„Didžioji Velykų savaitė yra kulminacija viso to, ką mes išpažįstame, kuo mes tikime, kuo mes gyvename. Tai yra džiugios dienos, nes tame yra daug šviesos“, – neabejoja Varnių klebonas Andriejus Sabaliauskas.
Kunigas save priskiria Lietuvos laisvės virsmo laikmečio kartai, kuriai teko patirti ir sovietų okupacijos ideologinį ateistinį spaudimą, ir valstybės Nepriklausomybės bei su tuo susijusį tikėjimo laisvės susigrąžinimą.
„Anuo metu sovietinė santvarka, nors, manyčiau, kad ji labiau buvo bolševikinė savo ideologine esme, labiausiai buvo nukreipta prieš žmogų ir prieš Dievą. Mus sovietinė mokykla mokė, kad „žmogus – tai skamba išdidžiai“, bet žmogus buvo niekas toje sistemoje. Turėjome tokią skaudžią patirtį. Ir tuo metu žmogus svarbus liko tik bažnyčioje“, – teigė A. Sabaliauskas.
Sovietiniai nomenklatūrininkai suvokė, kad tikėjimo laisvė visai netinkamas elementas „modeliuojant“ naują tarybinį žmogų, juolab bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o šios ideologija buvo grindžiama ateistiniais pagrindais.
Perauklėti vyresniųjų žmonių sovietų propagandistai nesitikėjo, tad dideles viltis dėjo į jaunąją kartą.
Mus sovietinė mokykla mokė, kad „žmogus – tai skamba išdidžiai“, bet žmogus buvo niekas toje sistemoje.
Todėl natūralu, kad vaikams ir jaunimui draudė dalyvauti bažnytinėse apeigose ir procesijose.
Visus tuos 50 sovietų okupacijos metų būtent bažnyčia liko ta vienintelė laisvės sala, kurią buvo siekiama sunaikinti.
Svarbus kronikos palikimas
Sovietų sistemos teroras prieš žmonių teisę rinktis, kuo tikėti ir ką švęsti, buvo kruopščiai fiksuojamas ir viešinamas net tais sudėtingais represiniais laikais.
Pagrindiniu ano meto tikėjimo suvaržymo liudytoju tapo leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kuriame galima rasti šimtus istorijų, kaip norėta religiją, taigi ir paskutines viltis apie nepriklausomą valstybę, išstumti iš visuomenės protų ir gyvenimo.
„Pamenu, dar giliu sovietmečiu į Velykų apeigas ateidavo moterys, apsirengusios tautiniais rūbais. Taip bažnyčioje atsiranda tautinis elementas – tarsi akibrokštas beveik visų vienodai to meto aprangai ir tarsi buvusios laisvos Lietuvos atspindys. Tai buvo kitoniškumas, išėjimas iš kasdienės buities, iš tos sovietinės stagnacijos“, – kalbėjo A. Sabaliauskas.
Pasak kunigo, sovietmečiu pagrindiniai žodžiai buvo „pareiga“ ir „darbas“, buvo daug kitų ideologinių šūkių, tačiau apie meilę, o tuo labiau Dievo meilę, niekas nekalbėjo.
„Kartais juokaujame, kad sovietiniais laikais nebuvo neįgalių žmonių, nebuvo nusikaltimų, nebuvo meilės, nebuvo net sekso, bet vaikai kažkaip gimdavo. Kitaip tariant, sistema gyvavo melo priedangoje. Manyčiau, kad bažnyčia tuo metu buvo vienintelė vieta, kur žmogus išgirsdavo, kad jis yra svarbus ir mylimas“, – teigė A. Sabaliauskas, pabrėžęs bažnyčios svarbą žmogaus vidinės laisvės išlikimui sovietmečiu.
Senelių ir tėvų įtaka
Sovietų ideologams teko nemenka užduotis, kaip užgniaužti žmonių norą eiti į bažnyčią, kaip priversti juos pamiršti senas šventes ir pripratinti prie naujų.
Tam pasitelkti įvairūs draudimai, gąsdinimai ir net represijos, kad religinės šventės netektų bent jau išorinių atributų.
„Per Velykas bažnyčiose buvo draudžiama skambinti varpais, siekiama drausti procesijas. Mokytojai buvo siunčiami prie bažnyčių, kad skaičiuotų, kiek mokinių atėjo į apeigas. Paskui juos visus tardydavo ir bandė perauklėti sovietine dvasia. Tokių atvejų, aprašytų Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje, yra begalė“, – teigė A. Sabaliauskas.
Pats kunigas prisiminė, kaip 1973-iaisiais, kai Velykos buvo balandžio 22-ąją ir sutapo su V. Lenino gimtadieniu, jis pats dar buvo nedidelis vienos Žemaitijos miesto mokyklos mokinys.
„Mokykloje tuoj paskelbė lenininę talką, kad tik vaikai tądien neitų į bažnyčią. Pamenu, visus mūsų mokyklos mokinius direktoriaus pavaduotoja sukvietė į aktų salę ir pranešė, kad artėja sekmadienis, todėl organizuojama lenininė talka – šventas reikalas. Tada vienas vyresnės klasės mokinys atsistojo ir klausia: „Tai kada mums ateiti į tą lenininę talką, prieš Prisikėlimo mišias ar po mišių?“ – kuriozinę situaciją prisiminė Varnių klebonas.
Žinoma, tas jaunuolis paskui stipriai nukentėjo, tačiau net vaikai suvokė esamos situacijos absurdiškumą.
„Nepaisant visų pastangų sunaikinti tikėjimą, viduje jautėme, kad Velykos mums labai svarbios, kad tai yra mūsų savasties kulminacijos šventė, kurią iš mūsų atima. Tuometė jaunoji karta turėjo stiprų apsisprendimo jausmą. Ar tai buvo sąmoningi dalykai, negalėčiau tvirtinti, bet senelių ir tėvų įtaka, kad tai yra svarbu, buvo didelė“, – akcentavo A. Sabaliauskas.
Mišios ar lenininė talka?
Tais pačiais metais, kai Velykos sutapo su bolševikų vado gimtadieniu, buvo didelė problema ne tik provincijos miestuose ir miesteliuose.
„Katalikų bažnyčios kronikoje“ aprašyta, kaip artėjant 1973 m. Velykoms, Kauno mokyklose buvo paskelbta, kad balandžio 22 d. būsianti komunistinė talka.
Moksleiviai subruzdo, siūlėsi dirbti kitomis dienomis, tik ne per Velykas.
„Kauno II aštuonmetės mokyklos mokytoja Stanionienė gąsdino vaikus: „Per Velykas nė vienas neikite į bažnyčią, nes tenai stovės milicija ir jus visus suims.“ Viena mergaitė atsiliepė: „Aš eisiu į bažnyčią su mamyte ir tėveliu – jie mane apgins nuo milicininkų“, – situacija aprašyta Katalikų bažnyčios kronikoje.
Ten pat rašoma, kad 1973 m. Velykų rytą Kauno miesto A. Mickevičiaus vidurinėje mokykloje buvo suorganizuota lenininė talka mokyklos kieme.
Vaikai buvo priversti kasti mokyklos daržą, valyti mokyklos teritoriją.
Eidami po Prisikėlimo iškilmių tikintieji gėdino mokytoją: „Kaip jums ne gėda vaikus versti dirbti tokią dieną? Jei negerbiate mūsų švenčių, tai bent savo Leniną pagerbkite. Juk šiandien ir jo gimimo diena.“
O štai Kauno XXV vidurinėje mokykloje per Velykas į komunistinę talką iš VIII klasės neatėjo nė vienas moksleivis.
„S. Nėries mokykloje mokytojai, išleidę iš talkos mokinius anksčiau, direktorės buvo išbarti. XII vidurinėje mokykloje paskelbus, kad balandžio 22 d. būsianti talka, vyresniųjų klasių moksleiviai sakėsi neateisią, todėl per Velykas turėjo „talkininkauti“ tik V–VII klasių moksleiviai. Kai kuriose klasėse mokytojai vaikus gąsdino, kad neatvykusius į talką perduosią valdžiai, į pažymėjimus surašysią nepatenkinamą elgesį ir t. t.“, – rašyta Katalikų bažnyčios kronikoje.
Kronikoje rašė, kad Panemunės rajono švietimo skyriaus inspektorius Stašaitis mokytojams, siūliusiems atkelti komunistinę talką, atkirto: „Tai ką, mes taikysimės prie jų švenčių? Tegu jie taikosi prie mūsų.“
„Kauno miesto Partijos Komitetas siuntė pedagogus-seklius stebėti Velykų švenčių proga atėjusius į bažnyčią moksleivius ir užrašyti kunigų pamokslus. Ataskaitą sekliai privalėjo duoti raštiškai. Šis netaktiškas komunistinės talkos organizavimas per Velykas dar kartą pademonstravo ateistų bejėgiškumą, o moksleivius privertė susimąstyti – ko vertos šitokiu keliu peršamos idėjos“, – rašyta Katalikų bažnyčios kronikoje.
„Atiduokite mums bažnyčią“
1977 m. balandžio 10 d., Didįjį šeštadienį, į Klaipėdą atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Kazimieras Tumėnas.
Prie vienintelės tuomet katalikų šventyklos uostamiestyje, dabartinės Kristaus Karaliaus bažnyčios, durų funkcionierių pasitiko būrys tikinčiųjų, viena moteris kreipėsi į jį: „Gerbiamas ministre, Klaipėdos tikintieji prašome jus tarpininkauti, kad tarybinė vyriausybė mums sugrąžintų mūsų pačių statytą bažnyčią.“
K. Tumėnas paklausė, kas ji tokia. Moteris prisistatė esanti tikinčiųjų atstovė.
„Mes netelpame savo mažutėje bažnytėlėje. Ateikite, ministre, šį vakarą arba Velykų rytą. Jūs pats pamatysite ir įsitikinsite. Žmonės alpsta sausakimšoje bažnyčioje, argi tai normalu?“ – kalbėjo moteris.
Religinių reikalų tarybos įgaliotinis pažadėjo ateiti ir nusišaipė, esą pažiūrėsime, kiek išneš alpstančių ar mirštančių.
Tą patį Didįjį šeštadienį žmonės neatlyžo ir reikalavo atiduoti tikintiesiems už jų pinigus pastatytą ir sovietų valdžios atimtą Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kurią sovietai pavertė „liaudies filharmonija“.
„O filharmoniją mes jums pastatysime. Ir naujas bažnyčios bokštas bematant iškils vietoje nugriauto. Mes jį savo rankomis atstatysime“, – pasigirdo balsai.
Netikėtai užkluptas K. Tumėnas išsisukinėjo, pasiūlė kreiptis raštu, žmonės nenusileido: „O liaudies balsas nieko nereiškia?“
„Nieko aiškaus tikintiesiems nepasakęs, įgaliotinis pasišalino. Didžiojo šeštadienio naktį ir Velykų rytą žmonės pastebėjo K. Tumėną bažnyčioje. Jis pats galėjo įsitikinti, kokia Klaipėdos tikinčiųjų padėtis. Nors oras buvo labai nepalankus, tikinčiųjų minios užplūdo bažnyčią, kiemelį ir gatvę. Per visą Velykų naktį jaunimas, moksleiviai adoravo ir giedojo“, – taip Katalikų bažnyčios kronikoje aprašytos 1977 metų Velykos uostamiestyje.
Papūtė nauji vėjai?
Nors klaipėdiečiams daugiau nei dešimtmetį dar teko laukti, kol jiems bus sugrąžinta užgrobta bažnyčia, vis dėlto taip pačiais 1977-aisiais sovietų Lietuvoje religinėje politikoje, regis, pradėjo pūsti nauji vėjai.
1977 m. sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos atstovas P. Makarcevas perspėjo Lietuvos partinius darbuotojus mandagiau traktuoti kunigus, o išvykdamas į Maskvą esą išsitaręs apie valdžios politikos bažnyčios atžvilgiu sušvelnėjimą.
„Prieš Velykas Šiaulių miesto valdžia leido po 20 metų pertraukos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje skambinti varpais. 1977 m. sausio pabaigoje Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus jubiliejuje pagrindines pamaldas celebravo Kaišiadorių vyskupas-tremtinys Vincentas Sladkevičius. Prieš keletą metų panašaus jubiliejaus metu net registruoti kunigai šv. Mišias celebravo Marijampolės bažnyčios zakristijoje“, – rašė Katalikų bažnyčios kronika.
Buvo stebimasi, kad kunigai daug kur atvirai katekizuoja vaikus, o valdžia pasitenkina tik piniginėmis baudomis.
Apie teismus, panašius į kunigų Antano Šeškevičiaus, Juozo Zdebskio ir Prospero Bubnio, persekiotus už religinę veiklą, niekas nekalbėjo ir daug kas netikėjo, kad jie tuo metu galėtų vykti.
„Ką visa tai reiškia? Gal tarybinė vyriausybė rodo gerą valią ir pradeda įgyvendinti tai, kas užrašyta TSRS Konstitucijoje ir įstatymuose, po kuo pasirašyta tarptautiniuose dokumentuose – Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Helsinkio baigiamajame akte ir kt. Kas buvo 30 metų skelbiama, bet nevykdoma? Gal tai „nesavalaikių priemonių“, iššaukiančių tikinčiųjų žmonių reakciją, atšaukimas? Gal tai visų kovojančių už žmogaus teises Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje ir visame pasaulyje kuklus laimėjimas, nes tarybinė vyriausybė savo grubiomis administracinėmis priemonėmis gerokai save sukompromitavo visame pasaulyje ir pakenkė savo vykdomai užsienio politikai?“ – stebėtasi Katalikų bažnyčios kronikos publikacijoje.
Vis dėlto tai buvo laikinas atšilimas, laisvo Velykų šventimo Lietuvoje teko laukti dar apie 10 metų.
Projektas „Straipsnių ciklas „Slapta žyma“ portale https://www.kl.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000.