Vamzdžio buvimo įsiutinti piliečiai parduotuvėse šluoja iš lentynų viską iš eilės nežiūrėdami, reikia ar nereikia. Perka tol, kol akyse arba piniginėse prašviesėja. Hertos Matulionytės-Burbienės pieš.

Jei turėčiau sukaupęs atliekamų lėšų verslo liudijimui susiveikti arba jei koks bankas susimiltų duoti paskolą su žmoniškais procentais, iškart Vilniaus centre, krantinėje prie Neries tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų, atidaryčiau kilnojamąjį parapsichologijos punktą. Pacientus viliočiau ryškiaspalve iškaba, ant kurios būtų parašyta: “Bylokite atvirai, ką jūs manote apie naująjį surūdijusį vamzdį, ir mes pasakysime, kokios psichoekonominės fobijos jus kamuoja.”
Pažvelgus į interneto komentarus po straipsneliais, kuriuose buvo iškilmingai paskelbta, kad Vilnių papuošė vamzdis, nekyla abejonių, jog pacientų ir interesantų nepritrūktų. Nes vamzdis vienus piliečius sukrėtė, kitus – pribloškė, trečius – sujaudino. Dar kiti – nors tokių mažuma – iš džiaugsmo trina rankas, nes bus apie ką rašyti ir smagintis, stebint paklaikusių miestelėnų reakcijas.
Silpnesnių nervų provokacijoms neatsparius vilniečius galima užjausti – seniau konceptualusis menas būdavo saugiai slepiamas nuo praeivių už Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) sienų, o dabar staiga – “Vilniaus – Europos kultūros sostinės” (VEKS) proga nukrito lyg iš dangaus kaip kelių tonų svorio provokacija.

Skaityti visą »

Geriausia vieta blusoms ir sendaikčiams, savaime suprantama, – Mokytojų namai. Pedagogai tarp sendaikčių jaučiasi kaip namie: dėvėti drabužiai, sudrožti kompiuteriai, antikvarinės mokymo priemonės. Hertos Matulionytės-Burbienės pieš.

Anais liūdnais melioracijos ir okupacijos laikais buvo mada visokius nykstančius perkūno oželius, didžiuosius apuokus ir kitus kemsynų gyvius surašinėti į raudonąsias knygas, jų atvaizdus klijuoti ant degtukų dėžučių ir pionieriams skaityti instruktažus apie šių biologiškai engiamų padarų globą.
Kadangi prieš porą dešimtmečių susiklostė tokia padėtis, kad raudona spalva tapo politiškai nekorektiška ir nelabai padori, tai su visu tuo raudonumu į pogrindį nukeliavo ir pati knyga su beišnykstančių gyvūnėlių rūšių atvaizdėliais.
Bet laikas bėga, mainos rūbas margo svieto, mados globoti nykstančius gyvosios gamtos egzempliorius grįžta.

Skaityti visą »

Prezidento rinkimuose turėsime tikriausiai ne daugiau kaip dešimt kandidatų. Nepaisant akivaizdžios rinkimų kampanijos favoritės, kuriai jau matuojamos valstybės vadovo regalijos, pasirinkimas vis dėlto bus nemenkas. Tad, skeptikų pykčiui, Lietuvoje bus išlaikyti demokratijos pagrindai.

Skaityti visą »

Šiomis dienomis mūsuose dažniausiai minimi aukšto rango veikėjai Kubilius ir Šemeta yra kosmogoniniai dvyniai, gimę po tuo pačiu Žirklių ženklu. Po šiuo ženklu gimę žmonės viską uoliai karpo – ir ten, kur būtina, ir ten, kur ne. Jei iš tokių atimtum žirkles, karpytų ausimis. Hertos Matulionytės-Burbienės pieš.

Nuo senų laikų patiklūs žmonės manydavo, kad pavėpsojus į žvaigždynų ir planetų išsidėstymą dangaus skliaute, galima nusakyti bet kurio asmens charakterį, polinkius, aspiracijas, žalingus įpročius, turtinę padėtį, lytinių santykių reguliarumą, psichinę sveikatą, likimą ir kitas biografijos detales.
Tačiau gyvenimas rodo, kad viskas yra priešingai, tai yra, ne kuris nors žvaigždynas apibūdina vieno ar kito piliečio savybes, o kiekvieno individo bruožai išduoda, po kokiu žvaigždynu jis yra gimęs – o pačių žvaigždynų yra begalybė. Kai senovės tautos pirštais dangaus skliaute braižė pirmuosius žvaigždėlapius, jie neturėjo nei teleskopų, nei radiolokatorių, nei logaritminių liniuočių, nei elektroninių skaičiavimo mašinų, todėl nenuostabu, kad į klasikinius žvaigždynus pateko tik ryškiausi iš Žemės regimi šviesuliai. Kitaip sakant, mūsų proproprotėviai ištyrė tik artimiausias kosmoso apylinkes. Žvaigždynų yra n kartų daugiau, nei minima daugelyje horoskopų, kuriuos per įvairiausius žiniasklaidos organus platina negabūs astrologai arba visokio plauko nepažangūs apsišaukėliai.

Skaityti visą »

Konservatorių rėmėjams visa tai nebūdinga. Jie neturi jokių silpnybių, savybių ar – gink Dieve – polinkių. Jie yra jie. Hertos Matulionytės-Burbienės pieš.

Nors praėjusį sekmadienį į Europos Parlamento (EP) rinkimus atėjo rekordiškai mažai balsuotojų, kone kas antra partija, sužinojusi rinkimų rezultatus, paskelbė pasiekusi epochinės reikšmės pergalių.
Konservatorius palaikė 26 proc. balsavusiųjų, tai yra truputį daugiau nei 5 proc. visų balso teisę turinčių piliečių. Kubilius su Landsbergiu gali pelnytai girtis šiuo laimėjimu: šitiek mėnesių partija murdosi vienoje koalicijoje su teistaisiais ir intrigantais, priima tragiškus ir nepopuliarius sprendimus, bet jų elektoratas, pasirodo, viską gali pakelti. Kad ir kas nutiktų, 5 proc. – apytikriai toks yra konservatorių partijos (kad ir kaip jie persivadintų – Tėvynės sąjunga ar krikdemais) minimumas – atkulniuos prie balsadėžių. Tokius žmones galima apibūdinti paprastai: neduok pavalgyti, duok pabalsuoti už konservatorius. Tai ir yra nesibaigianti, pastovioji Kubiliaus ir Landsbergio pergalė.

Skaityti visą »