Prieglauda Valančiaus tėviškėje

Kretingos rajone, Nasrėnuose, veikia kuklūs, šviesūs senelių globos namai, kuriuos savo tėviškei padovanojo Amerikoje gyvenimą praleidęs Stasys Vaičius.

Nasrėnai dabar tuo ir žymūs, kad vienoje kelio pusėje dunkso tvarkinga sodyba - vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, kitoje stovi paminklas šiam žemaičių didžiūnui, auga jaunas ąžuolynas ir atokiau stovi iš bendro kraštovaizdžio išsiskiriantis šviesus namelis - senelių globos namai. Juos kaip padėką savo tėviškei paliko šiuose kraštuose gimęs Stasys Vaičius. Prieš porą metų urną, atgabentą iš už Atlanto, su jo palaikais priglaudė kuklios Kalnalio parapijos kapinaitės.

Už Stasio Vaičiaus asmenines lėšas Nasrėnuose pastatyti globos namai kurį laiką stovėjo tušti, neveikiantys. Ne dėl to, kad nebūtų ką globoti, o dėl to, kad nebuvo „už ką“, nebuvo lėšų. Pagaliau reikalą pasistengė sutvarkyti tas pats asmuo, kuris statė, - buvęs Kalnalio parapijos klebonas kun. Egidijus Jurgelevičius. Dabar jis yra Rietavo klebonas ir viešosios įstaigos - Rietavo parapijos senelių globos namų direktorius. Jo pastangomis Nasrėnų senelių globos namai tapo Rietavo filialu. Taip išsisprendė administravimo reikalai, globos namai pradėjo veikti. Juose šiuo metu gyvena 16 globotinių. Dar 6 vietos yra laisvos.

Filialui vadovauja Valdas Dargužis. Jis papasakojo, kad šiuo metu čia yra globojami 9 mažeikiškiai, 4 plungiškiai, vienas vietinis - iš Kūlupėnų. Išlaikyti juos padeda valstybė. Už dar du globotinius sumoka artimieji. (Už metus reikia apie 10 tūkstančių, per mėnesį - 800 litų.)

Aptarnauja 8 darbuotojai: dvi virėjos, keturios slaugytojos, pagalbinis darbininkas ir vedėjas, kuris nevengia būti ir elektriku, ir santechniku, ir ūkvedžiu, ir tiekėju...

Vedėjas Valdas Dargužis yra Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto auklėtinis, šiuo metu tęsiantis viešojo administravimo studijas Kauno technologijos universitete.

Nasrėnų globos namų aplinka maloni. Viduje – ir šilta, ir jauku. Viskas įrengta šiuolaikiškai, daug natūralaus medžio. O lauke – vien švari kaimo žaluma ir tyla.

Gyvenimas čia turėtų būti panašus į palaimą. Tačiau žmonės guli ligų susukti, sutraukti ir tik vienas kitas dar įstengia pasidžiaugti aplinkiniu pasauliu.

Alsėdiškis Juozas sakosi kadaise dirbęs net fermos vedėju, o dabar štai jam maistą prie lovos atneša. Maloniai nusiteikusi plungiškė Tamara beveik nebekalba - ji paralyžiuota, bet sugeba paaiškinti, kad Klaipėda – brangus miestas jai, yra čia dirbusi. Jaunas mažeikiškis Romas visiškai paralyžiaus susuktas, tik vienos rankos pirštais gali parodyti ženklų apie savo likimą – visiškai aptarnaujamas.

Globotinių ir nasrėniškių malonei įrengta koplyčia. Joje kasdien meldžiasi kunigas Juozas Gunta – taip pat šių namų gyventojas. Kartu pasimelsti užeina ir netoliese gyvenančios moterys, bet negausiai.

Ar aplinkiniai gyventojai šelpia globos namus? Vedėjas sako, kad tik retkarčiais, kai klebonas per pamokslą paprašo.