Dalia Kanclerytė: „Pagaliau suvokiau, kas esu aš“


2007-04-07
REDA BALTINAITĖ
Dalia Kanclerytė: „Pagaliau suvokiau, kas esu aš“

Kai prieš kelias savaites Dalia Kanclerytė klaipėdiečiams pristatė pirmąjį savo dokumentinį filmą „Pakūta mano meilė“, sausakimšoje salėje po premjeros buvo gėlių, prisipažinimų ir ašarų. Filme išgirsti prisipažinimai atskleidė ir publikos nuoširdumą bei drąsą kalbėti apie savo tikėjimą Dievu.

Šiomis dienomis Dalia retai būna Klaipėdoje. Daugiausiai laiko ji gyvena Pakutuvėnų bendruomenėje.

Naująjį savo filmą ji kuria kitoje nedidelėje Kretingos rajono parapijoje - Tūbausiuose. Tiki, kad nuo rugsėjo pradės dėstyti kino meną Kretingos moksleiviams. Tačiau daugiau jokių planų savo gyvenimui ji nekuria. Ji eina kitu, kitokiu keliu ir, kaip pati sako, gyvena visai kitaip nei anksčiau. Tarsi iš naujo.

- Rytoj visi švęsime Velykas. Kuo svarbi Tau ši šventė?

- Džiaugiuosi, kad jau keletą metų kartu su visais bažnyčioje švenčiu Velykas visa širdimi. Man tai didelė džiaugsmo ir vilties šventė. Tos naktinės Mišios šeštadienio naktį, tas prisikėlimo laukimas...

Juk ką tikėjimas duoda? Duoda žinojimą, kad tu nesi vien kūnas, duoda suvokimą, kad tu turi sielą, esi nemirtingas. Juk koks tai yra džiaugsmas, kad mes visi susitiksim kažkada, ir būsim amžinai – šviesoje ir meilėje, džiaugsme. Ne šitose dabarties nuoskaudose, neteisybėse, kuriose mes gyvename ir kenčiame. Ir mūsų kūnas, ir siela visame tame sudėtingume gyvena, bet gyvename tam, kad išmoktume būti geresni.

- O kada, kaip Tu įsileidai Dievą ir bažnyčios mokymą į savo gyvenimą?

- Pirmiausiai reikia įsileisti į savo gyvenimą Jėzų. Aš taip pat ilgai nesuvokiau jo, nesupratau. Bet kai atvažiavau į Pakutuvėnus, viskas po truputį keitėsi. Kiekvienas atsivertimas yra skirtingas, man tai buvo ilgas ir lėtas procesas, tačiau buvau sau nuoširdi. Kiekviename iš mūsų yra įdėtas tas ilgesys Jėzui. Aš priėmiau Jėzų širdimi, tai yra neregimybė, bet aš jaučiu ir tikiu. Tiesiog reikia eiti tuo keliu. Visi mes Dievo vaikai. Tikėjimas yra vidinis pasikeitimas. Pasikeitęs prisikeli gyventi. Kitas dalykas, kad pats galbūt ir neatsiversi. Dievas pakviečia tave.

- Kuo reikšmingas Tau buvo pirmojo filmo pristatymas klaipėdiečiams?

- Aišku, prieš pristatydama filmą Klaipėdoje daug labiau jaudinausi. Čia juk visi mane pažįsta, kai kurie - nuo vaikystės. Nieko nepaslėpsi, nieko nesumeluosi. Meldžiausi prieš filmo pristatymą. O žmonės po filmo atsistojo ir stovėjo. Ko daugiau bereikia?

Gal kam nors ir gali atrodyti juokinga. Man penkiasdešimt ketveri ir tik dabar pristatau savo pirmąjį filmą. Bet man dėl to nėra nepatogu. Kai atmeti puikybę, susireikšminimą, kai darai ne dėl savo garbės ar vardo, svarbūs tampa visai kiti dalykai. Man daug svarbiau, kad galėjau kalbėti man rūpima tema. Smagu, kad mums visiems buvo gera, o kartais ir linksma filmuotis ir kalbėti. Gera, kad filmo žiūrovai dėkoja, jog prakalbome nuopuolių ir tikėjimo tema.

- Ko gero, atitrūkus nuo intensyvaus darbo ritmo televizijoje, Tavo kasdienybė pasikeitė. Kaip dabar gyveni?

- Kai esu Pakutuvėnuose, keliuosi be penkiolikos septynios rytą, o septintą visi susirenkame bažnyčioje rytinei maldai. Po to – pusryčiai, Šventojo rašto skaitymas, bendravimas. Kasdien turiu kelias laisvas valandas, kurias išnaudoju skirtingiems tikslams ir reikalams. Pietaujame, po pietų vėl visi bendrai meldžiamės. Šeštą valandą susirenkame Mišiose. Po vakarienės – laikas rožiniui. Laikas suskirstytas valandomis darbui ir maldai. Taip ir gyvenu. Pagal brolių pranciškonų regulą.

Visus metus, kai nuolat gyvenu bendruomenėje, mano darbas yra plauti indus. Kasdien: po pusryčių, pietų ir vakarienės. Visi bendruomenėje turi tarnystę, mano - tokia.

Iš pradžių maniau, kad Pakutuvėnuose gyvensiu pusę metų. Ketinau parašyti projektą laidai „Nuskaidrinti šviesa“. Tikėjausi gauti dalinį finansavimą laidai ir grįžti dirbti į „Balticum“ televiziją. Po kurio laiko brolis Gediminas manęs paklausė: „Ar tu tikrai nori tai daryti?“. Sudvejojau. Gediminas pasiūlė pagyventi bendruomenėje. Taip ir likau. Į miestą nebesinorėjo.

- O kaip dabar? Ar dažnai grįžti į Klaipėdą, juk čia liko Tavo susikurti namai?

- Šiandien antrą dieną esu Klaipėdoje ir jau noriu atgal... Svarstau, galvoju, kodėl man trūksta Pakutuvėnų, kodėl nebegaliu be jų gyventi...

- Kai pažįstami dabar Tavęs klausia, ką šiuo metu darai, kur dirbi, ką jiems atsakai?

- Na... Būnu.

Suprantu, nemažai kam atrodo, kad svarbiausia yra tai, kur dirbi, kuo užpildai dienas, ką nuveiki. Jei tarsi nieko konkretaus ir neveiki, negi reiškia, kad negyveni? O aš labai seniai svajojau gyventi Pakutuvėnuose, tačiau vis nepavykdavo. Turėjau būti šalia savo mamos, saistė kiti įsipareigojimai. Anksčiau juk gyvenau šeimoje, su vyru, auginau sūnų. Atrodo, kad tai buvo taip seniai... Buvau mama, dukra, žmona, televizijos darbuotoja, renginių režisierė, bet aš nebuvau savimi. Pakutuvėnai davė progą suvokti, kas aš esu. O iš tikrųjų Dievas leido man tai suprasti. Tačiau svarbūs pokyčiai manyje vyko būnant toje erdvėje, šalia tų žmonių, kurie ten gyvena. Be to, Pakutuvėnuose sutikau Dianą. Filme jos istoriją trumpai pasakoju. Ši mergina tapo man labai artimu žmogumi, su ja pradėjau kalbėtis apie save, o dabar esu jos sūnaus krikšto mama. Bendravimas su ja man padėjo sugrįžti į gyvenimą. O jai reikėjo kitos pagalbos, kurią galbūt galėjau suteikti.

- Filme prisipažįsti, kad po vienintelio sūnaus mirties labai ilgai savyje nešiojaisi skausmą ir su niekuo apie tai nesikalbėjai. Kada įvyko tas lūžis, kai vėl galėjai prabilti, ką išgyvenai?

- Mano draugai žinojo, kad tai yra tema, kuria aš nekalbu. Ir niekas nelindo, neklausė, nedrįso. Dabar kartais pagalvoju, o kaip man pavyko visus atriboti nuo skaudamos širdies. Nežinau. Draugai gerbė tokį mano pasirinkimą. O aš pati taip jaučiau, todėl taip elgiausi. Neanalizavau.

Vaiko, sūnaus, nebėra jau trylika metų. Praėjus keleriems metams pradėjau važinėtis į Pakutuvėnus dalyvauti Mišiose. Po truputį pradėjau verkti...

Kai dabar pagalvoju, aš ne tik apie sūnaus mirtį nesikalbėjau su artimais, aš su niekuo nesikalbėjau apie save. Pamačiau priklausomų žmonių kančią, jų skausmą, iš arti stebėjau, kaip jie sunkiai lipa iš to liūno, kažkuriuo metu su Diana pradėjau kalbėtis apie save, vėliau su kitais. Su tais žmonėmis suradau kelią, kuriuo galiu eiti, brautis į atvirumą, į pasitikėjimą, į nebijojimą kalbėti. O kas mums trukdo kalbėtis? Baimė. Mes bijom būti nesuprasti, išjuokti, bijom būti sužeisti. Visiems tiems žmonėms esu labai dėkinga. Nebebijau.

- Ar mėgini dėlioti gaires savo ateities gyvenimui, ar įsivaizduoji, ką veiksi toliau?

- Ne, aš nieko nebedėlioju, nieko nebeplanuoju. Net negalvoju. Aš esu viena. Paprastai kalbant, aš esu laisvesnė daryti, ką noriu, nes manęs neberiša jokios pareigos. Kaip tai beskambėtų, aš tikrai tikiu, žinau, kad Dievas mane veda ir jis nuves ten, kur reikia. Tikiu, kad kiekvienam jis yra sugalvojęs kažkokį kelią, kiekvienam yra davęs vietą po šia saule, kiekvienam įteikęs dovaną.

- Bet Tu žinai, ką nori daryti, kur nori būti?

- Taip, be abejo. Bet aš pasitikiu juo, tikiu ir žinau, kad nuo jo valios priklausys, kur eisiu ir ką darysiu. Nėra taip, kad nieko neveikiu. Gyvenu, dirbu, darau, bet jau nebe sau. Nebe dėl savo vardo ar garbės, darau viską jam. Ir bandau daryti, kad tai jam patiktų. Nenoriu jam įtikti, noriu, kad jam patiktų mano darbai. Tiesiog noriu eiti tuo keliu. Savo viduj jaučiu didžiulį skirtumą. Jaučiuosi išsilaisvinusi, išsivaliusi. Pagaliau.

Ir dar vienas dalykas, kurio anksčiau negalėjau suprasti. Ta neviltis, tas skausmas, kuris manyje gyveno, jis virto nauja energija, kuria dabar galiu dalytis su kitais. Ten, kur buvo žaizda, liko randas, bet randas užgijęs. Kažkur skaičiau, kad iš tikrųjų tai yra perlas. Galiu dalytis su žmonėmis savo džiaugsmu ir suprasti žmogų iki galo net jo skausme. Ir man pačiai yra gera.

Kai Dievas nuėmė nuo manęs tą skausmą, aš vėl save sutikau, vėl pažinau. Turėjau pasakyti sau „Sveika, oho, kas čia tavyje darosi“.

Nenorėčiau, kad mano atsivėrimai skambėtų labai mistiškai, paslaptingai, sentimentaliai. Ta patirtis yra labai reali. Bet tai yra naujas mano kelias, aš dar daug ko nežinau, man viskas iš naujo ir manęs dar laukia ilga kelionė.

- Ar kelionė naujuoju keliu lengvesnė?

- Žinai, aš visą laiką gyvenime jaučiau beprasmybę. Man niekaip nepavykdavo suvokti, kame viso to, kas vyksta, prasmė. Dabar viskas kitaip. Net jei būnu liūdna, viskas kitaip. Aš turiu viltį. Ir atsirado prasmė.

- Tradicinis šeštadienio interviu klausimas – apie laisvalaikį. Ką veiki, kai atrandi laiko sau?

- Išeinu į gamtą. Pabūnu prie upės. Su bendruomene važiuojame pas ką nors į svečius. Smagiausia, kai brolis Gediminas laisvą dieną pasako visiems: „Na, važiuojame“. Sėdame į autobusiuką ir leidžiamės į kelią. Visada puikiai praleidžiame laiką, užsukame pas ką nors į svečius, Gediminas pažįsta daug puikių žmonių, aplankome žinomas vietas. Dar man labai patinka, kai kurį nors vakarą bendruomenėje visi kartu žiūrime filmus. Vis dar labai daug skaitau. Knygos išliko mano gyvenimo dalimi.

- Ko norėtum palinkėti klaipėdiečiams Velykų proga?

- Ramybės. Šiame sudėtingame pasaulyje, sudėtingu laiku, kai tiek daug visko vyksta, tik ramybė viduje, širdyje, gali būti tas ramstis, į kurį atsirėmus – lengviau.