V.Žalys: „Buvau, esu ir liksiu klaipėdietis“
V.Žalys: „Buvau, esu ir liksiu klaipėdietis“
Istorikas, diplomatas, pernai gruodį pristatęs knygos „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“ I tomą, ambasadorius Moldovoje Vytautas Žalys teigia, kad įdomesnio ir sunkesnio darbo nei šis nėra dirbęs.
Klajonės po pasaulį
– Teko gyventi ne viename Lietuvos mieste. Kokie buvo pirmieji jūsų karjeros metai?
– Mano tėvas (ilgametis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys – red. pastaba) visuomet sakydavo, kad aš esu laikinas emigrantas klajojantis po pasaulį. Jis teigdavo, kad kada nors grįšiu gyventi į Klaipėdą. Neabejoju, kad šioms mano tėvo pranašystėms bus lemta išsipildyti. Gražesnio ir mielesnio miesto už Klaipėdą nėra. Čia prabėgo mano vaikystė, jaunystė, pirmieji profesinės karjeros metai. Čia pradėjau dėstyti Lietuvos kultūros istoriją Valstybinės konservatorijos, Klaipėdos fakultetuose.
Besimokydamas vidurinėje mokykloje žinojau, kad norėčiau būti diplomatu, politiku arba istoriku. Suprantama, kad tuo metu buvo labai drąsu mąstyti apie diplomatinę karjerą, tad nusprendžiau studijuoti Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Jau tada rašiau diplominį darbą apie Lietuvos ir Anglijos politinius santykius.
– Ar galite teigti, kad atsidūrėte tinkamu laiku tinkamoje vietoje?
– Sąjūdžio laikai – patys įdomiausi metai ne tik mano, bet ir visos mūsų visuomenės gyvenime. Man pasisekė, kad tuo metu istorikai buvo nepaprastai reikalingi specialistai. Buvau apsigynęs mokslinę disertaciją užsienio politikos srityje, išstudijavęs ir puikiai žinojau daugybę įdomių istorinių faktų ir aplinkybių. Teko konsultuoti Aukščiausiosios Tarybos deputatus, dažnai važiuoti į Maskvą. Pirmosios publikacijos „Kultūros baruose“, „Vakarinėse naujienose“, „Komjaunimo tiesoje“ sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo. Tai buvo metas, kai istorikai turėjo „didelę paklausą“. Tik baigęs aspirantūrą, būdamas jaunu specialistu, tapau Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju. Į pirmąją profesinę stažuotę Medisono -Viskonsino universitete JAV pakvietė žymus profesorius Alfredas Erichas Senn’as. Grįžau į Lietuvą didžiųjų politinių įvykių išvakarėse, tad teko ragauti Lietuvos užsienio reikalų viceministro referento patarėjo duonos. Tai buvo darbas dviejose vietose ir reikėjo pasirinkti diplomato arba istoriko karjerą.
Tolimesnė veikla – Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Nepamirštami metai ir sudėtingas laikotarpis, kai Lietuva kovojo už savo teises. Galėjau pirmą kartą pamatyti ir analizuoti diplomatijos istoriją kitu rakursu. Susidūriau su realijomis, kurios parodė, kad mano ankstesni įsitikinimai buvo nepaprastai naivūs. Greitai perėmiau naujas žaidimo taisykles. Vašingtone, kartu su Alfonsu Eidintu ir profesoriumi A.E.Senn’u, vienoje žymiausių pasaulio „St. Martin Press“ leidykloje išleidome knygą „Lietuva Europos politikoje: pirmosios respublikos metai, 1918-1940“. Ši informacija buvo labai reikalinga diplomatams, inteligentijai, visuomenei, tad negailėdami jėgų ir laiko rašėme ir naktimis.
2001–2005 metų posūkiai
– Patyrėte netikėtų iššūkių?
– Išdirbęs ketverius metus Amerikoje sugrįžau į Vilnių, tapau Vidaus reikalų ministerijos Azijos, Afrikos ir Okeanijos šalių skyriaus vedėju, vėliau departamento direktoriumi. Anksčiau daug laiko praleidęs Vakarų Europoje, pažinęs amerikietiškąją kultūrą, atradau naujas šalis: Kiniją, Japoniją, Pakistaną.
Didžiausias iššūkis mano gyvenime buvo paskyrimas Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Kaliningrade. Tuo metu Lietuva stojo į ES, NATO. Įdomesnio ir sunkesnio darbo savo gyvenime nesu turėjęs. Nors prieš išvykdamas į Rusiją buvau įsitikinęs, kad gerai žinau šią šalį, likimas pateikė ne vieną staigmeną ir išbandymą. Nuo pirmojo apsilankymo buvo praėję 12 metų. Atvykęs į Kaliningradą suradau naują visuomenę, kultūrą, politinį mąstymą. Reikėjo įprasti ir iš naujo viską suprasti. Tai buvo vienas netikėčiausių atradimų. Turiu prisipažinti, teko dirbti su nuostabiais žmonėmis. Įgyvendinti ne vieną projektą. Mums pavyko pastatyti Kaliningrade paminklą iškiliajai Mažosios Lietuvos asmenybei Liudvikui Rėzai. Tik atvykęs puoselėjau idėją apie šio žmogaus įamžinimą, tačiau net memorialinės lentos šio šviesuolio garbei nebuvo galima kabinti. Išvykdamas palikau gražų skverą su skulptūra. Esu dėkingas visiems prisidėjusiems prie šios idėjos įgyvendinimo.
Vaikystės miestai
– Ne kartą esate pasakojęs, kad jūsų vaikystė prabėgo uostamiestyje. Kur gimėte, kokie ryškiausi to laikotarpio prisiminimai?
– Dvi skirtingos versijos pasakojamos apie mano gimimą. Tėvai kartais sakydavo, kad susilaukė manęs Šiluvoje, kartais abejodami tikindavo, kad Kaune. Tačiau aš save suvokiu kaip klaipėdietį. Kai man buvo ketveri metai, šeima persikėlė dirbti ir gyventi į uostamiestį. Giliai širdyje esu išsaugojęs brangius man pirmuosius vaikystės prisiminimus – į Klaipėdą mus atvežusi mašina sustojo ties kavine „Jūratė“. Prisimenu baltai raudonai dažytas sienų, grindų plyteles, kurių ryškumas įsirėžė į mano vaikišką atmintį. Kaune tokių miestietiškų apraiškų niekur nebuvau regėjęs. Nes iki to laiko gyvenau Šančių rajone, nuosavame močiutės name, apsuptame žalumos ir sodo. Tik kartais akies krašteliu galėdavau pažvelgti į triukšmingą gatvę arba išbėgti nusipirkti į miestą ledų, nes buvau akylai saugomas rūpestingų suaugusiųjų.
Persikėlus gyventi į Klaipėdą, didžiausias mano turtas ir pasididžiavimas buvo mažas dviratukas. Pirmą mūsų atvykimo dieną nutariau pasivažinėti po buvusį Karininkų parką. Kaip įpratęs, transporto priemonę tvarkingai pastačiau ir nuėjau žaisti. Didžiausiam mano nusivylimui ir skausmui, sugrįžęs dviratuko neradau. Tai buvo pirma skaudi pamoka Klaipėdoje. Tuo metu gyvenome Ligoninės gatvėje.
– Papasakokite apie savo šeimą. Ne paslaptis, kad diplomato gyvenimas susijęs su įvykiais ir nesėsliu gyvenimo būdu. Ar artimieji jus supranta?
– Žinoma, kareiviškas gyvenimas ir neturėjimas nuolatinės vietos, daro tam tikrą įtaką. Juk nėra jokia paslaptis, kad didžiausias skyrybų skaičius yra diplomatų šeimų.
Turiu du sūnus. Vyresnysis, trisdešimtmetis Žygimantas gyvena Amerikoje. Jaunesnysis, šešiametis Bartas, kartu su mumis Moldovoje. Jis lanko amerikietišką mokyklą. Noriu, kad mano sūnus ateityje gerai kalbėtų angliškai ir mokėtų gerai rašyti lietuviškai. Tad dirbame su juo po pamokų.
Bartas gimė Karaliaučiuje, šalia Bartuvos žemės. Stengiausi jo gimimo vietą susieti su vardu. Taip ir atsirado Bartas Žalys.
Prisipažinsiu, kad visa mano šeima: šešiametis sūnus, sutuoktinė Jūratė, net ir mano šuo Šarkis, kuris turi pasą ir reikiamų skiepų pažymą, keliauja kartu. Mes mokame prisitaikyti bet kurioje vietoje. Sugebame susidomėti tuo kraštu, kuriame gyvename.
Tikiuosi, kad ir mano artimiesiems patinka toks gyvenimo būdas.
Ant žmonos Jūratės pečių gula didžioji dalis namų rūpesčių. Tačiau su mumis kartu gyvena sutuoktinės mama, ji pagloboja sūnų, kai mums tenka lankytis įvairiuose renginiuose ir susitikimuose.
Gyvename labai draugiškai ir susitelkę, tačiau kartais jaučiame savotišką izoliaciją, nutolimą.
Kartais Lietuvoje pasijuntu lyg turistas. Įlipęs į troleibusą nežinau kuria kryptimi jis važiuoja. Tačiau gyvendamas toliau nuo Lietuvos galiu įvertinti jos pažangą. Patriotizmo manyje daugėja.
– Kiek vietos jūsų darbe lieka laisvalaikiui?
– Po daugelio metų galiu drąsiai pasakyti, kad laisvalaikio aš neturiu.
Laiką skiriu rašymui ir šeimai. Labai sunku suderinti visuomenines pareigas ir kūrybą. Turiu gyventi savo knyga. Tai ne atsitiktinis, tik „pripuolamai“ atliekamas darbas, o mano gyvenimo projektas, jaučiuosi pakliuvęs tarsi į savotišką nelaisvę. Sunku kalbėti apie realizavimo datas, antrojo tomo leidybą.
O didžiausio hobio, plaukiojimo viskuo kas plaukia, dėl laiko stokos buvau priverstas atsisakyti. Su bičiuliais Vytautu Germanavičiumi, Audroniu Skurvydu kanoja perplaukėme Baltijos jūrą. Dabar kartais sunku pasakyti, kad tai buvo. Tie prisiminimai visuomet padeda pilkoje kasdienybėje. Kelionė tapo savotišku atsparos tašku.
– Nuo 2006 – ųjų metų vasaros dirbate ir gyvenate Moldovoje. Kokie įspūdžiai šioje šalyje?
– Tai labai prieštaringas kraštas. Pragyvenimo lygis čia žymiai žemesnis negu Lietuvoje. Kai kurių maisto produktų kainos didesnės negu mūsų šalyje. Čia reformos tik prasideda. Tačiau nepaisant visų negandų, moldavai yra labai draugiški ir darbštūs žmonės. Daugelio jų tikslas – dirbti, uždirbti, pasistatyti namą, o ne nusipirkti mašiną. Gyventojų emigracija į užsienį yra didesne nei Lietuvoje.
Išvykę dirbti svetur šie žmonės siunčia pinigų savo giminaičiams ir padeda jiems įvairiausiais būdais. Kraštas labai įdomus, tačiau ne turistinėms kelionėms.
Yra keletas įdomių objektų, kuriuos būtina aplankyti. Šalia esanti Rumunija galėtų papildyti kelionių įspūdžius.