Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Į tapybą – kaip į kalnus
2009-02-06
Rita Bočiulytė
Romantizmu dvelkiančią tapybos parodą Klaipėdos meno bibliotekoje iškabino klaipėdietis architektas pagal profesiją ir menininkas iš pašaukimo Ramūnas Kraniauskas.
Kad žiūrėtų ir rastų
Jo 11 naujausių paveikslų Meno bibliotekoje galima pamatyti iki vasario 12-osios.
Juose – audringa jūra, iš bangų išplaukiantis angelas, nulūžęs nuo laivo pirmagalio, dolmenai – šventi, karūnuoti akmenys, kai geriau įsižiūri, primenantys žmonių figūras, ir debesyse lyg pro rūką išnyrantys mistiški vaizdai – vėlgi su veidų užuominomis.
"Kai pamatau peizažą be žmogaus, man kažko trūksta", – sakė menininkas, savo paveiksluose sugebantis gyvybę įkvėpti net akmeniui.
Jam patinka į savo darbus įdėti truputį mistikos ir paslapties, anot autoriaus, "kad žmonės žiūrėtų – ir rastų".
"Nieko iš natūros. Tai gryna fantazija. Bet sutramdyta. Nes man svarbiau ne vaizdas, o jausmas. Kad tapyba nebūtų šalta ar tiesmuka. Noriu rodyti dvasingą pasaulį, kad žmogų paveikslas sudomintų, įtrauktų", – tvirtino R.Kraniauskas.
Šiais drastiškais laikais toks menas atrodo lyg koks stebuklas – ir lauktas, ir netikėtas. Tai daugiasluoksnė, subtiliai niuansuota, gili, mąsli tapyba su filosofinėmis potekstėmis. Ypatingas R.Kraniausko tapybos bruožas – daugiasluoksniškumas, reikalaujantis precizikos, kantrybės ir išmanymo. Taip išgaunamos jaukios, nestiprios spalvos ir saviti jų deriniai, paveikslai tarsi švyti iš vidaus – lyg anapus jų pro rūką į žiūrovą bristų saulė.
"Man ryški spalva – buka, noriu minkštai, švelniai nutapyti, todėl maišau spalvas. Tai padeda sukurti gelmės ir erdvumo įspūdį. Kad žmogus galėtų savo mintimis įeiti į paveikslą ir jame vaikščioti", – šypsojosi tapytojas.
Pakuteno ambicijas
Dešimt metų bene kas vasarą R.Kraniauskas susikraudavo kuprinę ir patraukdavo į kalnus, pasak jo, – "į gryną gamtą".
Prieš du dešimtmečius kartu su tapytoju Danu Andriulioniu jis išvaikščiojo Altajų. Tie sovietmečiu itin egzotiški žygiai įstrigo į atmintį visam gyvenimui. R.Kraniausko kūryboje kalnų motyvas gajus iki šiol.
Ir tapyba jo gyvenime atsirado po pirmųjų kelionių į kalnus. "Apie du dešimtmečius jau be jos – niekaip, – prisipažino R.Kraniauskas. – Nuo tol, kai gavau dirbtuves. Kažkuris iš menininkų pakuteno ambicijas. Įžeidė mane ir visus architektus: tik brėžinius braižot, daugiau nieko nemokat!"
Bičiulis dailės klubo "Guboja" vadovas Aleksandras Ilginis davė dažų ir knygą apie senųjų meistrų tapybos technologijas. Kompozicija ir piešimas problemų nekėlė – to mokėsi institute, studijuodamas architektūrą Kaune. Ir akvareles tuomet liejo. Tų dalykų jo kursą mokė Antanas Žmuidzinavičius.
O tapyti išmoko pats. "Kadangi buvau labai supykęs, tai ir pradėjau. Esu architektas, turbūt todėl man patinka ieškoti, o ke "kepti" tą patį. Ieškoti geriausio varianto – architekto prigimtis. 15 metų ėjau iki to "minkštumo". Ir tai pačių "minkščiausių" paveikslų – vos keli", – apie savo kūrybą kalbėjo menininkas. – Nesu tapyboje spartuolis ar produktyvus. Ilgai kiekvieną darbą tapau, dažnai pertapau, po kurio laiko ką nors pridedu. Štai ir parodoje dabar matau, kad tą jūros triptiką reikia pataisyti... Tapyba – ne greitas darbas. Vienam paveikslui prireikia maždaug mėnesio, jei kasdien tapau jį po truputį. Kloju tris ir keturis dažų sluoksnius, po kiekvieno kantriai laukiu, kol išdžius. Čia nepaskubėsi..."
Grynas džiaugsmas
Kaip architektas jis dirbo daug – projektavo namus, interjerus, net baldus. Nuo pat 1965-ųjų, kai baigė institutą. Dabar jam – 66-eri, prieš ketverius metus iš architektūros sferos oficialiai pasitraukė, bet tapybos neapleido.
Anot jo, architekto profesijoje – 80 procentų darbo ir tik 20 procentų – kūrybos. O tapyboje – priešingai. Dar daugiau. Tai grynas džiaugsmas. "Man patinka. Tapyba – poilsis. Tapytojai, kurie tapo ir verkia, kad iš to neuždirba pinigų, man kelia juoką. Lai eina iš tikrųjų dirbti – mokytojauti ar dėstytojauti. O tapyba – ne darbas. Tai malonumas. Bent man", – džiaugėsi jis.
R.Kraniausko kūrybinės dirbtuvės dabar apytuštės. Kone visą savo turtą – 11 paveikslų atnešė į bibliotekos salę. Daugiau ir nėra turėjęs: "Tai kad jie pas mane neužsibūna. Parduodu nebrangiai, net, sakyčiau, pigiai. Nes turtų jau nebesusikrausiu, man užteks. O kad žmonėms reikia, smagu. Man visąlaik norisi tapyti. Dabar mano dirbtuvėje – remontas, netvarka, "nervas ima", kad negaliu imtis naujos drobės".
Tačiau tapybos fanatiku jis savęs nelaiko. Turi ir kitų pomėgių. Daug skaito, labai mėgsta fantastinę literatūrą. Kolekcionuoja pašto ženklus – senuosius lietuviškus, jau turi surinkęs beveik visus.
Jo paveikslų parodose dažnai nepamatysi. Pirmąsyk savo darbus R.Kraniauskas visiems parodė bendroje ekspozicijoje su Nikolajaus Vorobjovo ir Dano Andriulionio tapyba. Kone prieš 15 metų. Tuomet daugiausia tapė pajūrį su išpustytais kerais, laivus debesyse, mistinius miškus – "truputį kitaip, nei įprasta pagal tradiciją", anot jo.
"Labai ilgai galvojau, kas yra menas, ir sugalvojau: tai yra ne kokia nors plastika ar kas kita, o pati didžiausia teigiama energija, kuria veikia kūrinys žmogų. Tada tai – paveikslas. Tikras. Meno lygio", – mano R.Kraniauskas.
