Iki sausio pabaigos Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių galerijoje veikia klaipėdiečio tautodailininko, Žemaitijos dailininkų sąjungos nario Kosto Žuolio tapybos paroda "Vizijos ir realybė".

Inžinierius tapo tapytoju

Joje menininkas pristato savo naujausius, 2008-aisiais nutapytus paveikslus.

Ekspozicija simboliškai ženklina autoriaus 55-metį ir kūrybinio kelio 30-metį.

Nors nuo mažų dienų jį traukė meninė kūryba, o ir tėvas mėgdavo laisvalaikiu piešti bei tapyti, net yra lankęs dailės studiją, K.Žuolio gyvenimas susiklostė taip, kad įgijo ne meninį, o techninį išsilavinimą – baigė Kauno politechnikos institutą, įgydamas inžinieriaus mechaniko specialybę. Bet laisvalaikio pomėgis gyvenimo kelyje vis tiek jį pasivijo.

Dar studijuodamas inžinerijos mokslus, K.Žuolis 1977-aisiais ėmė lankyti garsiąją uostamiesčio "Gubojos" studiją. Joje gavo pirmuosius dailės pagrindus ir nemažai metų buvo tiesiog "gubojietis". Gabus, kūrybiškas žmogus neliko nepastebėtas. 1981-aisiais jis buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, įsijungė į jos parodinę veiklą. Nuo 1990-ųjų K.Žuoliui tapyba yra ne tik pomėgis, bet ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Dabar tris menininko kūrybos dešimtmečius ženklina dešimtys parodų ir plenerų šalyje – Klaipėdoje, Skuode, Kretingoje, Plungėje, Šventojoje, Vilniuje, taip pat užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje.

Kuria savo pasaulį

K.Žuolio tapybos idėjos nuolat sūkuriavo apie gimtąjį pajūrį, praeinantį ir būtąjį laiką, dailininko komplikuotai supintą su realybe ir vizijomis, procesualumo ir egzistencijos klausimais.

"Tapau tai, kas man artima. Tiesiog kuriu savo požiūrį į aplinką, kuriu savo pasaulį, – sakė tapytojas. – Tos temos nėra bekraštės. Mane domina tapybos istorija ir reprodukcijos sąvoka. Tapydamas analizuoju savo santykius su praeitimi ir dabartimi, stengiuosi atskleisti kažką daugiau, kas yra svarbiau už kasdienybę žemėje, arba, kitaip sakant, toje kasdienybėje įžvelgti kai ką daugiau. Asmeniniai jausmai, kad ir meilės istorija, – visą laiką svarbu ir įdomu man tapyboje."

Ne tik akims paganyti

Vis dėlto "tikrasis grožis, nesvarbu kieno: namo, dangaus ar dykumos, yra nematomas. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimi, o tik širdimi", – cituoja Antoine’o de Saint Exupery K.Žuolis, kuriam "Mažasis princas" yra viena brangiausių gyvenimo knygų.

Anot tautodailininko, tapyba irgi turi būti juntama širdimi, ji – ne tik akims paganyti.

Paklaustas, kas jam yra tapyba, K.Žuolis svarstė: "Joje tarsi pagrindinis dalykas – dažai... Dažai, drobė ir tapytojas. Kiekvieną kartą, pradėdamas naują paveikslą, vis klausiu savęs to paties. Neatsakau iki galo niekad, to klausimo dažniausiai užtenka, kad kurčiau. Galbūt atsakau – rezultatu. Na, kas gi yra toji tapyba?.. Aš pats sau esu tapyba."