A.Velykienė: kritikuoju, kad išvengtume klaidų


2009-10-24
Virginija Spurytė
A.Velykienė: kritikuoju, kad išvengtume klaidų

Būdama devintą mėnesį nėščia miesto tarybos narė Alina Velykienė stovėjo prieš kitus politikus ir dėstė argumentus, kodėl nereikia balsuoti už vieną ar kitą sprendimo projektą.

Politika – savirealizacija

– Viename miesto tarybos posėdyje nuskambėjo jūsų skambi frazė, kad dalyvauti posėdyje sutrukdyti gali tik gimdymas. Be to, iš kitų politikų išsiskiriate tuo, jog visada esate atlikusi namų darbus – įsigilinusi į visus sprendimų projektus. Ar tai reiškia, jog darbas miesto taryboje yra ne tik garbė?

– Man asmeniškai darbas miesto taryboje yra atsakomybė. Jeigu šį darbą palygintume su kitomis sritimis, tai tikrai nėra taip, kad būtų galima pasakyti: nesigilinsiu, nenoriu, negaliu. Kiekvieno tarybos nario kompetencijos klausimas, kiek jis realiai gilinsis į miesto problemas ir jas spręs. Žinoma, galima dirbti ir formaliai. Yra tokių tarybos narių, bet nenorėčiau jų vertinti. Politika yra ir mano pomėgis, todėl joje dalyvauju su malonumu ir atsidavimu.

– Ar tikrai nėra buvę, kad nepasiruoštumėte kokiam komiteto ar tarybos posėdžiui?

– Man taip tikrai nėra buvę. Aš tiesiog privalau rasti laiko, nes tam ir esu išrinkta. 2007 metais balandžio 12 dieną mes, naujieji tarybos nariai, prisiekėme. Tų pačių metų kovo 20 dieną pagimdžiau pirmąjį sūnų. Mano tiesioginis darbas – būti mama. Todėl turiu daugiau laiko galimybių įsigilinti į sprendimo projektus. Jei tektų dirbti samdomą darbą ar vystyti verslą, tikrai būtų sudėtingiau. Nors ir dabar kartais tenka padirbėti naktimis.

– Visiškai neseniai susilaukėte antrojo sūnaus. Darbas būti mama padvigubėjo. Ar liks laiko ir toliau tinkamai dirbti ir miesto taryboje?

– Vyresniajam Liudvikui jau pustrečių metų, o mažajam Oskarui – trys savaitės. Nemanau, kad gimus antrajam vaikui neberasiu laiko politikai. Nors nuo gimdymo praėjo mažai laiko, bet jau dalyvavau miesto tarybos kolegijos, kituose posėdžiuose. Dauguma žmonių galvoja, kad auginant vaikus neįmanoma imtis kitokios veiklos. Nesutinku su tokia nuomone. Be to, politika man yra savirealizacija.

Groja ir tapo

– Kaip jūs atsidūrėte politikoje?

– Esu kilusi iš Šilutės ir į Klaipėdą atvažiavau 2000 metais, nes universitete pradėjau studijuoti magistrantūroje rinkodaros vadybą. Tais pačiais metais įstojau į Liberalų sąjungą, – mane pakvietė jos narys Artūras Šulcas. Buvau ir esu aktyvus žmogus, todėl ir įstojau į partiją. Vėliau Liberalų sąjunga susijungė su Centro partija ir tapo Liberalų ir centro sąjunga. Jai kilo bėdų dėl įtarimų, mestų tuomečiam pirmininkui Artūrui Zuokui. Jis atvyko į Klaipėdą, sušaukė partijos susirinkimą. Po jo iš partijos išstojau ir buvau antras žmogus, kuris taip pasielgė. Mano moralinės vertybės tikrai nesutapo su tų dienų realijomis. Kai susikūrė Liberalų sąjūdis, įsiliejau į jo gretas.

- Į dažną Ekonomikos ir finansų komiteto, kurio narė esate, posėdį atsinešate skaičiuotuvą, kad iškart galėtumėte paskaičiuoti vieno ar kito sprendimo ekonomiją. Kaip prasidėjo jūsų draugystė su skaičiais?

– Visą gyvenimą dirbau su finansais, ekonomika ir vadyba. Septyniolikmetė baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į Kauno technologijos universiteto Šiaulių fakultetą. Po reformos jis tapo Šiaulių universitetu. Čia baigiau verslo vadybą ir administravimą, o Klaipėdos universiteto magistrantūroje – rinkodaros vadybą. Po studijų Socialinių mokslų kolegijoje dėsčiau mikro ir makro ekonomiką, personalo vadybą. Vėliau išėjau į Smiltynės perkėlos bendrovę dirbti ekonomiste, po ketverių metu vienoje privačioje bendrovėje pradėjau dirbti finansų analitike. Nuo skaičių tikrai nesu toli, su jais draugauju, nors iš prigimties esu meniškas žmogus. Esu baigusi muzikos mokyklą, groju pianinu. Mokykloje buvo sustiprinta dailė. Išmokau mėgėjiškai tapyti. Namuose yra mano darbų. Juos dovanoju ir draugams, giminėms. Atrodo, kad skaičiai ir menas yra nesuderinami, bet man patinka daryti tai, kas artima sielai. Būna dienų, kai labai liūdna ar linksma, tuomet prisėdu prie pianino, užgroju ir atsigaunu.

Kaltina arogancija

– Miesto tarybos posėdyje jūs pasisakote dėl kone kiekvieno svarstomo klausimo. Tie pasisakymai labai dažnai būna kritika. O savo klaidų matote?

– Žinoma. Ir galiu jas įvardyti. Pirmiausia klystu todėl, kad turiu per mažai patirties ir ne visada strategiškai galiu įvertinti, koks bus vieno ar kito sprendimo poveikis miestui. Antroji klaida yra ta, jog per posėdžius išsakau pakankamai didelę kritikos dozę. Matyt, todėl ji ne visada būna išgirsta. Manau, kai kada tą kritiką reikėtų sakyti švelniau ir asmeniškai.

– Žmonės, kurie pasitraukia iš politikos, dažnai burnoja, kad valdžioje nieko negalima padaryti, nes viską lemia išankstiniai susitarimai. Ar jums nesvyra rankos?

– Viena silpnumo akimirka tikrai buvo. Liepą buvo svarstomas klausimas – sutarties projektas dėl Danės krantinių koncesijos. Toje sutartyje buvo daug esminių klaidų. Juokiausi, kad viena besilaukianti moteris prieš visą tarybą turi dėstyti tas klaidas. Po visos išsakytos kritikos politikai pritarė tai sutarčiai. Naktį uždaviau sau klausimą, ar verta dirbti, jei žmonės negirdi, ką jiems sakai. Kitą dieną tarybos posėdis buvo tęsiamas. Atėjau į jį ir išgirdau, jog sutarčiai pritarta su visomis mano pastabomis. Aš sulaukiu daugybės klausimų, kokie interesai už manęs stovi, ko aš noriu, kas man nepatinka. Pačioje kadencijos pradžioje į įvairias darbo grupes ateidavau su savo mažyliu kėdutėje. Visiems sakydavau – čia mano interesas. Aš noriu, kad mano vaikai didžiuotųsi, jog gyvena Klaipėdoje. Noriu, kad žmonės sakytų, jog jiems malonu čia gyventi. Deja, šiuo metu tikrai taip nėra. Mes turime elementarių neišspręstų ūkinių problemų. Ir gražiuoju, ir bloguoju kalbu, kad reikalai pajudėtų į priekį. Kai pakritikuoju, visi galvoja, kad aš arogantiška, pikta. Neseniai išgirdau, kad man pogimdyvinė depresija.

Vyrą rado internete

– Atvykusi į Klaipėdą studijuoti ne tik likote čia gyventi, pasinėrėte į politiką, bet ir ištekėjote. Kaip susipažinote su būsimu vyru Vaidu?

– Labai šiuolaikiškai – per internetą. Per pirmą pasimatymą jis mane pakvietė į kiną. Buvo labai linksma, gyvenome tokiomis pat aktualijomis. Aš rašiau magistro baigiamąjį darbą, jis – bakalauro. Vyras baigė aukštąją matematiką.

– Ieškojote pažinčių internete?

– Tikrai ne. Ta pažintis buvo atsitiktinė. Tuo metu buvo labai populiari programa "mircas", kurioje buvo galima operatyviai bendrauti internetu.

– Kuris kurį užkalbinote?

– Mes buvome bendroje pokalbių svetainėje. Vyko bendras pokalbis, kuriame dalyvavo daug studentų, besidalijančių savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Tokio pokalbio metu Vaidas mane ir pakvietė į kiną. Turiu net atsispausdinusi 141 lapą mūsų pirmojo pokalbio.

– Kiek laiko praėjo nuo pirmojo pasimatymo iki vestuvių?

– Po metų mes turėjome labai gražią ceremoniją – sužadėtuves. Jos vyko Juozapo Darbininko bažnyčioje su kunigo palaiminimu, dalyvavo tėveliai. Dar po metų įvyko ir vestuvės.

– Su vyru esate susituokę septynerius metus, tačiau pirmojo sūnaus susilaukėte prieš pustrečių metų. Norėjote pagyventi sau?

– Vaikus siunčia Dievas, o ne žmonės renkasi.

– Ar namie jūs taip pat tokia griežta ir reikli, negailinti kritikos?

– Labai norėčiau, kad žmonės pradėtų atskirti, kas yra viešoji raiška, o kas – asmeninis gyvenimas. Nesu aš nei pikta, nei arogantiška, tik dažnai reikia kritikuoti, kad pasiektum rezultatą ir nebūtų priimtas kenksmingas sprendimas. Kadencijos pradžioje metus buvau Strateginės plėtros komiteto pirmininkė. Kiekvieną Ekonomikos ir strategijos departamento, su kurio veikla mūsų komitetas buvo labiausiai susijęs, darbuotoją sveikindavau su gimtadieniu. Atnešdavau gėlių, įteikdavau atviruką, ant kurio užrašydavau, kad komiteto pirmininkė jus sveikina su gimtadieniu. Žmonės iš pradžių manęs nepažinojo, pasitikslindavo, ar aš ir esu ta gėlių kurjerė. Vėliau manęs klausė, ar man už tai moka partija. Dar vėliau žmonės jau žinojo, kad per gimtadienį ateisiu pasveikinti. Aš jiems sakiau – ačiū už darbą. Dėmesys ir padėkos žodžiai nieko nekainuoja. Darbuotojai nieko dėti, jei man nepriimtina tai, kas vyksta savivaldybės administracijos valdyme, kad nėra pagarbos žmogui.