Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Braškėms – visas gyvenimas
2008-06-21
Sandra Lukošiūtė
Braškėms – visas gyvenimas
Pirmiausia jie nusipirko traktorių, nors gyvenime nebuvo juo važiavę. Kaip ir gyvenę kaime. Dabar Šerpyčiai savo vienkiemio į didmiestį nė už ką nekeistų. Kaip ir sėkmingai gyvuojančio braškių ūkio.
Vietoj žirgų – braškės
Prieš aštuonerius metus Oksana ir Robertas Šerpyčiai uostamiestį iškeitė į vienkiemį Rietavo apylinkėse. Nuo vaikystės svajojęs apie kaimą Robertas vietoj planuoto žirgyno užveisė braškyną.
Iš pradžių Šerpyčiams braškių auginimas buvo kaip pomėgis, papildomas pinigų šaltinis, dabar – tai pagrindinės šeimos pajamos.
Nors pati pradžia neatrodė daug žadanti. Sutuoktiniai prisimena, kaip prie sodybos Pyvorių kaime pasisodino kelias lysves braškių.
“Uogų nėra, o žmona beveik visą vasarą tarp tų lysvių praleidžia”, – nesuprato vyras.
Dabar abu juokauja, kad susitvarkyti su beveik dviem hektarais braškių gerokai lengviau nei su keliomis lysvėmis. O Oksana išduoda paslaptį – pernelyg kruopščiai braškių ravėti nereikia, tada uogos būna sultingesnės. Pradėję nuo 25 arų braškių Šerpyčiai dabar jų turi gerokai daugiau, tačiau plėstis neketina. Anot 33 metų Roberto, kas iš to, kad ūkininkai užsodina didžiulius laukus braškių, tačiau dėl darbininkų stokos nespėja nurinkti derliaus, kuris taip ir supūva laukuose.
Miega tik porą valandų
Braškių augintojams dabar pats sezono įkarštis. Tad sutuoktiniams nakties miegui lieka vos porą trejetą valandų.
Ankstyvą rytą šeima važiuoja į turgų, popiet kartu su samdomais darbininkais skina uogas. O kur dar kiti ūkio darbai.
Šerpyčiai augina šešių veislių braškes. Pirmosiomis uogomis šį sezoną jie pradėjo prekiauti nuo birželio 1-osios, o paskutiniąsias gal dar pasiūlys ir rugpjūčio pradžioje, kaip buvo pernai.
Kadangi praėjusi žiema buvo šilta, ūkininkas prognozuoja, kad vėlyvesnių veislių braškės šiemet derlių duos anksčiau.
Per kelerius metus sutuoktiniai įsitikino, jog labiau apsimoka auginti vėlyvesnių veislių braškes nei ankstyvąsias. Pirmosiomis uogomis aprūpina lenkai, su kuriais sezono pradžioje sunku konkuruoti.
O štai dabar tas metas, kai gali atsigauti Lietuvos braškių augintojai. Lenkiškų pasiūla mažėja, o lietuvių ūkininkai uogų gali pasiūlyti gerokai daugiau.
R.Šerpytis apie lenkų produkciją ir turgaus prekeivių gudrybes galėtų daug papasakoti. Pavyzdžiui, kaip kai kurie perpardavinėtojai įsigudrina urmu įsigyti braškių iš lietuvių ir sumaišyti jas su lenkiškomis. Tokiems Šerpyčiai savo uogų stengiasi neparduoti. Robertas apgailestavo, kad braškių augintojai uostamiestyje nėra tokie vieningi kaip Kaune ar Šiauliuose, kur iš turgaus pavyko išguiti apsimetėlius, lenkiškas uogas siūlančius už lietuvišką kainą.
Dirba visa šeima
Prieš keturiolika metų susituokę Šerpyčiai prisipažįsta, kad kartais džiaugiasi, kai turguje braškes parduoda urmu ir patiems nereikia prekiauti – nuovargis daro savo.
“Braškės – pelningas verslas, tačiau iš tavęs atima viską: laisvalaikį, sveikatą, galimybę gražinti sodybą”, – atviri pašnekovai, atsipūsti galintys tik žiemą.
Jiems antrina Roberto mama ponia Valentina, mananti, kad tik begalinis vaikų darbštumas duoda puikių rezultatų.
Tėvams padeda ir dukros – aštuonmetė Roberta ir devynmetė Vitalija, o štai kartu su jais gyvenanti Oksanos sesuo Gabrielė turguje už prekystalio stovi jau kelinti metai.
Paauglė tikino jau turinti ir savų pirkėjų ratą, kurie mieliau perka būtent iš jos, nei iš tomis pačiomis uogomis prekiaujančių suaugusiųjų.
Gabrielė prasitarė, kad pagrindinė jos sėkmingos prekybos paslaptis – mandagumas.
Kad nereikėtų cukraus
Prisilaikantieji tradicijų ir dar verdantys uogienes šią savaitę turėtų suskubti pirkti braškių. Ūkininkas prognozuoja, kad lietuviškų uogų kaina šią savaitę bus mažiausia, o nuo kitos savaitės vėl pradės po truputį kilti.
Pasak R.Šerpyčio, lietuviai uogienes dar verda, tad moterys mielai perka ir mažesnes uogas, kuriomis Italijoje net neprekiaujama. Italija čia neatsitiktinai paminėta – pyvoriškių ūkyje galima rasti tokių pat veislių braškių, kaip ir ten.
“Auginame tokias veisles, kad žmonėms uogų nereikėtų mirkyti į cukrų”, – pasakojo Šerpyčiai, o mažosios kaip įrodymą siūlė paragauti vieną už kitą saldesnes uogas.
Be šeimos narių, uogas skinti dar padeda apie 15–20 žmonių. Gerą dieną vidutiniškai priskinama apie toną braškių.
Pernai derlius buvęs rekordiškai didelis – per sezoną nuskinta apie 20 tonų braškių. Turint omenyje, kad Šerpyčiai kol kas neturi laistymo sistemos ir pasikliauja gamta, tai išties rekordinis skaičius.
Šiemet derlius dėl užsitęsusios sausros mažesnis, tačiau ne toks, kad būtų galima skųstis, tikino pora.
Kita medalio pusė
Nors lenkus lietuvių ūkininkai ir keiksnoja, tačiau R.Šerpytis pripažįsta, kad jei ne jie, Lietuvoje pritrūktume braškių. Mūsų ūkininkai nepajėgūs patenkinti poreikio.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Ne kartą domėjęsis lenkų braškių augintojų patirtimi, Robertas pasakojo, kad šie uogas purškia tokiais chemikalais, kurie pas mus uždrausti. Tad nenuostabu, kad kai kurie pirkėjai vėliau pasakoja nuo lenkiškų uogų vemiantys ir priversti gydytis išbėrimus.
Šerpyčiai pasakojo, kad Rietavo apylinkių gyventojai uogas stengiasi pirkti būtent iš jų – žino, kad pagrindinė braškių trąša yra vanduo, o uogos auga toli nuo kelių. Vienintelis pro laukus pravažiuojantis transportas – Šerpyčių autobusiukas.
