Apginkime agronomą Juozą Zabielavičių

Apginkime agronomą Juozą Zabielavičių

Atsiliepimas į Alberto Latužio publikaciją “Vėl sklinda praėjusių laikų kvapai”, kuri buvo išspausdinta dienraštyje “Klaipėda” 2005 06 10.

1930-1939 m. Klaipėdoje gyveno ir Gubernatūroje žemės ūkio referentu dirbo agronomas Juozas Zabielavičius (1900-1990). Ši asmenybė, kaip niekas kitas, be galo daug davė Klaipėdos krašto lietuvininkams. Daug metų J. Zabielavičius vadovavo Klaipėdos krašto ūkininkų draugijai, organizavo jaunųjų ūkininkų ratelius ir jiems vadovavo. Subūrė Klaipėdos krašto žvejų ir pelkininkų draugiją, rūpinosi žvejų gyvenimo sąlygų gerinimu. Jo iniciatyva Klaipėdoje įkurtas vartotojų kooperatyvas “Gerovė”, pastatytos pieninės Kintuose ir Usėnuose, žuvies apdorojimo įmonė “Žuvis” Klaipėdoje ir kiti objektai. Agronomo Juozo Zabielavičiaus nuopelnai Klaipėdos kraštui įvertinti Vytauto Didžiojo ir DLK Gedimino ordinais. Jo rašyti ir pirmą kartą “Klaipėdos” dienraštyje iš rankraščių skelbiami prisiminimai apie 1930-1939 m. Klaipėdos kraštą savo autentiškumu neturi lygių. Pats J. Zabielavičius visa tai be galo puikiai suvokė ir pastebėjo, jog “rašyti yra apie daug ką. Labiausiai apie tai, kas neužfiksuota jokiame istoriniame dokumente iš įvykių, kurių liudininku man teko būti”.

Ir šių autentiškų prisiminimų autorius ir tuometinio gyvenimo Klaipėdos krašte liudytojas smerkiamas.

Keistokai atrodo, kada vieniems apie surinkimų sakytojus rašyti galima, o kitiems grūmojama. Lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė romane “Aukštujų Šimonių likimas” savo gentainį sakytoją Anskį Šimonį, kuris pagautas pykčio ir keršydamas broliui pelenais paleido savo gimtinę ir dar norėjęs būti Dievo įrankiu, – pasmerkė. Tik niekaip nesuvokiama, kodėl Mažosios Lietuvos dukros kritika surinkimų sakytojo Anskio Šimonio atžvilgiu buvo tauri ir “garbingai” įsiterpė į epopėjinio romano puslapius, o po 70 metų agr. J. Zabielavičiaus jau skleidžianti praėjusių laikų kvapą?! Ir šią kritiką, ką ten kritiką – pastebėjimą raginama užgniaužti.

Tai kaip čia suprasti?! Ir kur pagaliau mes einame? O gal ir vėl lietuvininkus norima sugrąžinti į viduramžius, kai šie vokiečių valstybinės religijos buvo ne tik terorizuojami, bet ir paversti antrarūšiais žmonėmis?

Netrukdykime šviesaus atminimo agr. Juozui Zabielavičiui. Išklausykime jo prisiminimus, kurie verti ne tik laikraščio puslapių, bet ir atskiro leidinio. Ir pagaliau, kaip mes galime prieštarauti rašiniui apie 1930-1939 m. Klaipėdos krašto gyvenimo įvykius, kai to gyvenimo liudytojas buvo pats autorius, bet ne mes. Ramiai išklausykime tuos neužfiksuotus ir spaudoje neskelbtus istorinius įvykius bent jau iš J. Zabielavičiaus prisiminimų ir laiškų iš praeities, kurių laikraščio skaitytojams dar pakaks ištisus metus.

Bernardas Aleknavičius,
žurnalistas, dr. Vinco Kudirkos premijos laureatas