Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Aukos meilė budeliui, arba Už ką lietuviai taip myli Rusiją?
2005-02-28
LEONIDAS DONSKIS„Klaipėdos“ apžvalgininkas
Aukos meilė budeliui, arba Už ką lietuviai taip myli Rusiją?
Aukos meilė budeliui dar yra vadinama Stokholmo sindromu - turimas omeny psichologinis efektas, kurį išanalizavo psichologai po to, kai 1973 metais Stokholme buvo suimti šešias dienas banke įkaitus laikę grobikai. Bevaduojant įkaitus paaiškėjo, jog kai kurie iš jų nenorėjo būti išvaduoti ir net priešinosi išlaisvinami. Dar daugiau, jie tiek prisirišo prie savo pagrobėjų, jog išgyveno sielvartą ir skausmą netekę jų „globos“, o galiausiai atsisakė liudyti teisme prieš juos.
Psichologiškai Stokholmo sindromą mėginama aiškinti kaip išgyvenimo strategiją, kada aukos, bijodamos smurto ir mirties bei mėgindamos jų išvengti, susitapatina su smurtininkais, o menkiausi pastarųjų geros valios gestai stipriai perdedami ir apibendrinami iki tariamo smurtininkų gerumo ir humanizmo. Stokholmo sindromas kaip reiškinys yra gerokai senesnis už savo pavadinimą ir buvo atrastas totalitarizmo epochoje, o vėliau – tiriant karo vetaranų, išprievartautų, pagrobtų ir įkaitais laikytų žmonių bei konclagerių kalinių elgesį.
Nesaugūs ir traumuoti
Į Stokholmo sindromą panašią traumą bei posttrauminį sindromą patiria išprievartauti žmonės, kurie gali „įsimylėti“ savo prievartautoją ir slapta ilgėtis jo. Psichologai yra plačiai aprašę šį reiškinį - jie spėjo, kad saugumą praradęs ir fizinį ar psichinį smurtą patyręs žmogus praranda plonutį atsakomybės už save luobelį ir saviorganizacijos galią, o tada psichologiškai sugrįžta į vaikystę. Būtent vaikystėje vienintelis saugumo garantas vaikui dažniausiai esti tėvas - baudžiantis, griežtas, gal net žiaurus, bet lyg ir globojantis bei teisingas.
Artimas šiam posttrauminiam sindromui yra ir psichoanalitikų aptiktas autoritarinės asmenybės elgesys, pasireiškiantis tuo, kad žmogus infantilizuoja savo elgesį ir pamilsta esą gerą ir jį globojančią jėgą - visagalę Partiją, teisingą ir mylintį Vadą, globojančią Valstybę. Abiem atvejais žmogus praranda atsakomybę už save ir kitus, socialinę brandą, asmenybės savikūros galią ir nebepajėgia egzistuoti be jį globojančios jėgos.
Meilė ir neapykanta
Aukos meilėje budeliui esama paslaptingų ir racionaliam paaiškinimui nelengvai pasiduodančių dalykų. Joje gali būti sadomazochistinio ryšio, sykiu ir „odi et amo“ dvilypumo - vienu metu jaučiamos meilės ir neapykantos, kurios persipina ir kurių pasimetęs individas nebesugeba atskirti.
Vienas iš pirmųjų mėginimų grožinėje literatūroje užfiksuoti aukos meilę budeliui buvo 1938 m. pasirodęs Džulijos de Bosobr (Julia de Beausobre) kūrinys „Moteris, kuri negalėjo numirti“, kuriame buvo autobiografiškai aprašytas moters prisirišimas prie savo tardytojo ir kankintojo viename iš Sovietų Sąjungos konclagerių.
Įdomu, kad ši knyga įkvėpė Džordžą Orvelą (George Orwell), kuris 1948 metais savo nemariajame romane „1984-ieji“ pavaizdavo, kaip totalitarizmas smegenų plovimu, fiziniu ir psichologiniu smurtu suardo individo sielą. Vinstono Smito (Winston Smith) neapykanta Didžiajam Broliui paverčiama meile jam, o meilė Džulijai (Julia) - neapykanta. Auka pamilsta budelį, o dvi viena kitą mylėjusios režimo aukos paverčiamos priešais.
Ir vėliau būta menininkų, kurie subtiliai analizavo sadomazochistinį meilės aspektą bei aukos meilę budeliui. Italų kino režisierė Lilijana Kavani (Liliana Cavani) 1974 metais sukūrė filmą „Naktinis portjė“, kuriame buvo pavaizduota buvusio vokiečių karininko ir jo belaisvės konclageryje meilės drama - jie susitinka po karo Vienoje ir vienas be kito negali gyventi, nors jų ryšys teikia tik kančią jiems ir aiškiai byloja, jog jie nebepajėgia gyventi laisvėje. Šis filmas tapo puikia metafora, įspėjusia apie kalinio negebėjimą gyventi laisvėje ir sykiu apie nepakeliamą laisvės naštą tiek aukai, tiek budeliui.
Galiausiai galima prisiminti puikaus nūdienos rusų rašytojo Andrejaus Bitovo romaną „Puškino namai“, kuriame vaizduojamas jaunojo herojaus senelis, postalininėje Rusijoje nenorintis ir nepajėgiantis bendrauti su jaunais žmonėmis, o geriausiai besijaučiantis su buvusiu savo konclagerio viršininku. Jie dviese - konclagerio kalinys ir viršininkas - ir mini senas geras dienas, gerdami degtinę ir liūdėdami dėl neatpažįstamai pasikeitusios tikrovės.
Lietuvių meilė Rusijai
Pastaruoju metu nenumaldomai aiškėja faktas, kad daugelis lietuvių jaučia stiprią nostalgiją sovietinei rusų kultūrai. Aš nekalbu apie inteligentijos meilę aukštajai rusų kultūrai ar gilią simpatiją humaniškai ir šiltai moderniajai rusų kultūrai - būtent apie šią rusų kultūrą rašė daugumos skaitytojų nesuprastas Arūnas Peškaitis. Šiuo atveju kalba eina apie visai kitą reiškinį.
Nepaisant to, kad nemaža Lietuvos visuomenės dalis jau nebemoka rusų kalbos, kuri jai yra viso labo tik viena iš užsienio kalbų, pakankamai daug lietuvių neįsivaizduoja savo gyvenimo be Rusijos televizijos ir popmuzikos. Pabrėšiu: ne be aukštosios rusų kultūros, o be rusiško popso ir „černuchos“ - tad nepainiokime šitų dalykų.
Jei apie Lietuvą spręstume iš to, kaip kalba daugelis jaunų žmonių, kurie rusiškai keikiasi nepalyginamai dažniau ir atviriau nei sovietmečiu, kokia muzika garsiai skamba viešose vietose ar kokios laidos bei serialai rodomi per televiziją, koks masinis skonis ir kokia masinė kultūra dominuoja dabartinėje Lietuvoje, išvados būtų niūrios – visa tai išvis nieko bendra neturi su europietiškomis realijomis ir primena net ne Rusijos didmiesčius, o jos priemiesčius ir gūdžią provinciją.
Net antropologams ir etnografams būtų nelengva paaiškinti, kaip ir kodėl Lietuvos komerciniai televizijos kanalai šiandien su tokiu pasisekimu gali transliuoti rusų „černuchą“ - filmus apie nusikaltėlių pasaulį ir jo visagalybę nūdienos Rusijoje. Lygiai taip pat sunku suvokti, kaip milžinišką populiarumą gali įgyti rusų laida „Okna“ (“Langai“), sukurpta pagal Džerio Springerio (Jerry Springer) režisuotų skandalų ir visokių primityvių viešo tarpusavio santykių aiškinimosi pavyzdžius. Tiesa, ne ką lengviau suprasti, kaip Laisvės alėjoje Kaune gali atsirasti „Metelica“ - to nebūta net sovietinėje Lietuvoje.
Rusija puikiai jaučia ir meistriškai išnaudoja šitą lietuvių kultūrinę nostalgiją. Įdomu, kad koja kojon su iš Vladimiro Putino Rusijos sklindančia atvira nepagarba Baltijos šalims atkeliauja ir pastangos įtvirtinti šių šalių buvimą Rusijos informacinėje zonoje. Deja, tai jau yra pasiekta, todėl neverta stebėtis, kad Sovietų Sąjungą garbinančios restauracinės propagandos skleidimas ir atviras istorijos perrašinėjimas yra skleidžiamas per Kremliaus finansuojamą televizijos kanalą Latvijoje. Tai - skandalingas dalykas, į kurį žaibiškai reaguotų ir kurio niekada netoleruotų jokia save gerbianti šalis. Bet Lietuvoje buvo viso labo tik pasipiktinta istorijos iškraipymais (nei daugiau, nei mažiau - idėja, jog nebuvo jokios Lietuvos okupacijos), o po to viskas liko po senovei.
O reikalas yra tas, kad mūsų visuomenės didžioji dalis patiria pačią tikriausią aukos meilę budeliui.
Esame išprievartauta ir sulaužyta visuomenė, kurios traumas ir posttrauminį sindromą Rusijos geopolitikos architektai bei analitikai perprato gerokai anksčiau už mus pačius. Itin suaktyvėjusi rusiško popso ekspansija į Lietuvą yra ne tik šou verslo logikos, bet ir Rusijos geopolitikos bei naujosios informacinės zonos kūrimo dalis.
Ar ne laikas atsikvošėti?
Vakarų pasaulį didžioji mūsų visuomenės dalis suvokia ganėtinai primityviai, o dar dažniau lieka fundamentaliai priešiška jo elgesio kodeksams, normoms bei vertybėms. Štai kodėl priversti mus suvokti ir interpretuoti Vakarus, „perleistus“ per Rusiją, yra puikus būdas politiškai ir kultūriškai atgaivinti seną rusų politinę tradiciją – turėti savo nuosavus, kontroliuojamus „Vakarus“ ir plėsti savo įtaką tapatybės ir politinės kultūros požiūriais silpniausiose Europos šalyse.
Todėl pats laikas atsikvošėti mūsų politikams ir atmesti svaičiojimus apie tiltinę Lietuvos funkciją. Ne mes tarpininkaujame tarp Rusijos ir Vakarų (tai – iliuzija, saviapgaulė ir juokinga arogancija), o Rusija siekia tapti tarpininke tarp Vakarų ir silpnosios ES bei NATO grandies, t.y. savo buvusių teritorijų. Sykiu Rusija Vakarams siekia primesti savąją XX a. istorijos interpretaciją bei tarptautinių santykių modelį. Vienas iš pastarojo komponentų yra antiamerikanizmu persmelkta daugiapolio pasaulio idėja.
Kad ir kaip būtų, pats laikas konstatuoti šią padėtį ir ryžtingai keisti ją. Idant buvusiam kaliniui netektų dar daugelį metų su niekuo taip gerai nesijausti kaip su kalėjimo viršininku.
