Regis, taip paprasta parašyti sveikinimą Rugsėjo 1-osios proga. Mokslo ir žinių diena, vienaip ar kitaip, šventė pedagogams, tėvams, vaikams. Va, parašai tokį sakinį ir įkyriai peršasi pašaipa – kam šventė, o kam katorga.
Paklauskite vaikų, ar jie nori į mokyklą? Jeigu iš dešimties vienas džiaugsmingai pasakys „taip“ – sėkmė. Ir paklauskite mokytojų, manau, rezultatas bus panašus.
Ir vienus, ir kitus galima suprasti. Nuo tų laikų, kai miestelio šviesuomenė buvo kunigas, paštininkas, vaistininkas ir mokytojas, daug vandens nutekėjo. Mokytojai iš to garbingųjų personų sąrašo kaip tas vanduo turbūt ištekėjo vieni pirmųjų.
Amžinas klausimas – ar visuomenė nusisuko nuo pedagogų, ar jie patys pasistengė, kad ta pagarba išnyktų.
Mokytojai teisūs sakydami, ko norėti iš visuomenės, kurios nariai nebemoka daugybos lentelės ir užmiršta himno žodžius. Visuomenė pikta, kad mokykla slopina eruditus, šviesuolius, o jai reikia tik tų, kurie suvaldo nevaldomus mokinius ir juos gerai paruošia brandos egzaminams. Kaip kokioje vairavimo mokykloje.
Teko girdėti tikriausiai ne vienam, kad mokytoją iš tolo atpažinsi, lyg jis kokią žvaigždę ant kaktos turėtų. Na taip, dažniausiai jis garsiau nei kiti kalba ir beveik visada turi savo neginčijamą nuomonę. Turbūt tai profesinė liga, kurios nerasite jokiuose sveikatos draudimo sąrašuose. Mokytojas negailestingai (kartais ir per garsiai) šaiposi iš tų, kurie iš atminties negali pasakyti Žalgirio mūšio datos, „grįžti“ rašo su „y“ ir , o siaube, su „š“, ar internete tikrina, kas tas realiatyvumo teorijos autorius. Tiesa, jo rūsčią širdį suminkština ant mokinio stalo atversta enciklopedija. Ir nebūtinai popierinė!
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius garsiai sako: mokyklai trūksta jaunų ir motyvuotų mokytojų. Mokiniai išgirsta – ir ploja katučių, ir balsuoja kojom. Senieji gūžiasi ir pasijunta lyg televizijos laidų vedėjai, po trisdešimties išmesti iš ekrano.
Ministre, o gal mokytojus pensininkus – ne į mišką, o į kokias varžybas su jaunaisiais kolegomis? Pavyzdžiui, vienas tinkamumo mokyklai kriterijų būtų, kuris iš jų daugiau draugų turi socialiniame tinkle „Facebook“.
Nuoširdžiai reikia gerbti mokytojus ir jaunus, ir patyrusius. Bet ne tuos, kurie pasirinko dirbti mokytojais ir aimanuodami su kančia veide bei akmeniu užanty neša profesijos kryželį visą gyvenimą. Kalbama apie tuos, kurie sudomina, padrąsina, giria, parodo ribas, primena pareigas. Bet nežemina, nesityčioja ir nekankina.
Ne tik ministras, greičiausiai kiekvienas pilietis apie švietimo, kaip ir sveikatos, sistemą turi ką pasakyti. Paprastai ekspertais tampama iš patirties: „Išmanau, nes pats mokiausi... vaikai mokosi.“
Štai du pavyzdžiai iš taip tikro gyvenimo. Mokytojo patarimas: „Jei vaikas puola į isteriją, pirmiausia stipriai apkabinkite ir raminkite žiūrėdami tiesiai į jį.“ Ir mokytojo nuostaba: „Suprantu apie jūsų socialinę padėtį, mačiau, vaikas pėsčias ateina į mokyklą.“
Pirmu atveju mokytojas patarė tėvams, kaip elgtis su hiperaktyviu vaiku. Kitu atveju pasiteisino paklaustas, kodėl dirba korepetitoriumi savo paties mokiniams po pamokų ir už papildomą mokestį. Beje, abu pavyzdžiai apie jaunus mokytojus.
Kitaip nei ministras manau, ne šviežias jaunystės kraujas ir grožis, o išmintis išgelbės švietimo sistemą. Ne tikrinimai, kvalifikaciniai egzaminai ar mistinis mokyklų reitingavimas, o pagarba mokytojui ir mokiniui.
Po įdomios pamokos mokytojui neplojama kaip lėktuvo kapitonui sėkmingai nusileidus.
Tačiau, mielieji mokytojai, jūsų žodžiai ir darbai mus lydi visą gyvenimą. Gražios jums šventės. Su Rugsėjo 1-ąja!
Naujausi komentarai