“Klaipėdos” apžvalgininko požiūris

Nesibaigiantis kartų karas

Mada yra žiauri, iš proto varanti savo sekėjus, negailestingai tuštinanti tėvų, meilužių ir mecenatų pinigines, neleidžianti ramiai miegoti nespėjantiems žengti su ja koja kojon.

Mada yra beprotybė, užvaldžiusi visuomenę, tikrąsias vertybes paverčianti surogatais, realų pasaulį pakenčianti išgalvotu, iliuziniu.

Mada yra beprasmė, negailestingai ryjanti bet kokį individualumą, paverčianti žmogų aklu ir paklusniu mėgdžiotoju, kada jis, stengdamasis iš paskutiniųjų išsaugoti savo savitumą ir pats to nepastebėdamas, pavirsta pilku minios žmogumi.

Mada yra monstras, valdantis pasaulio ekonomiką ir finansus, nulemiantis ne tik žmonių, koncernų ir korporacijų, bet ir valstybių likimus.

Mada mūsų pasaulyje yra viskas!

Madą įveikia tik mada

Daugelis mūsų madą įsivaizduojame kaip originalius, populiarius rūbus, šukuosenas bei kitokią puošybą, kurią galima uždėti, išpaišyti, priklijuoti ar kaip nors kitaip pritvirtinti prie žmogaus. Tačiau pasaulyje esti populiarūs, t.y. madingi rašytojai, dailininkai, architektai, režisieriai, automobiliai, restoranai, valgiai, vynas, dizainas, televizijos ir radijo kanalai ir t.t., ir t.t. Trumpai kalbant, kiekvieną dieną visur ir visada kas nors yra madingas, populiarus, turintis paklausą. Su mada kovoti yra beprasmiška – visada pralaimėsi.

Madą įveikti gali tik nauja mada, kada minios sekėjų užmiršę, dėl ko jie iš proto ėjo vakar, šiandieną jau lekia paskui naują pranašą, tempia ant savęs naują rūbą, oriai sėdi naujame automobilyje.

Tačiau grįžkime prie paprastesnių, kasdieniškesnių mūsų gyvenimo dalykų, juoba kad tik vienas kitas nūdienos lietuvis gali leisti sau pirkti madingus automobilius, statyti namus, suprojektuotus pagal madingų dizainerių modelius.

Prisimenu praėjusio amžiaus šeštą, septintą dešimtmečius, kada į Sovietų Sąjungą per geležinę uždangą vis dėlto atkeliavo platėjančių kelnių ir ilgų plaukų mada. Ko tik nedarė tuometiniai partijos funkcionieriai, tačiau visas jų triūsas, akcijos, aiškinimai ir represijos jokio rezultato nedavė. Tiesą pasakius, rezultatas buvo, bet visiškai priešingas, nei buvo siekta, - kuo labiau draudė, persekiojo, tuo labiau mada populiarėjo. O draudžiama būdavo žiauriai. Ilgaplaukius pagavę gatvėje akimirksniu apkirpdavo, neįleisdavo į šokius ir kitus renginius. Lygiai taip pat būdavo “kovojama” prieš platėjančias kelnes. Pagavę gatvėje “kliošus” išplėšdavo, varydavo iš pamokų, liepdavo atsivesti tėvus, net iš komjaunimo šalindavo.

Ypač represijos prieš madas sustiprėdavo po kokių nors politinio atspalvio įvykių. Kaune susideginus Romui Kalantai, ilgaplaukiai būdavo gaudomi tiesiog gatvėse ir vežami į saugumo būstinę arba į miliciją aiškintis “politinių pažiūrų”. Toks aiškinimas dažniausiai baigdavosi tuo, kad “madingasis ilgaplaukis” tapdavo “nemadingu plikagalviu”, kuris, anot komunistų partijos ideologų, Sovietų Sąjungos tvirtumui darė mažesnę žalą nei plaukuotas. Kodėl būtent taip, dabar paaiškinti negali niekas.

Gerai prisimenu, kaip tuometinis Vilniaus universiteto prorektorius Bronius Sudavičius lakstė į auditorijas, kur būdavo egzaminuojama ir, pastebėjęs šiek tiek ilgesnio plauko studentus, atimdavo studijų knygeles ir vydavo lauk apsikirpti pagal sovietinius standartus. Kliūdavo ir profesūrai. Taip įpuolęs į logikos egzaminą, kurį vedė profesorius Romanas Plečkaitis, B. Sudavičius pradėjo barti jį, kad egzaminuoja vešlaplaukius studentus.

- Aš ne kirpėjas, aš dėstau filosofiją, - atkirto profesorius.

Taigi kariaudavo ne tik kartos, bet ir ideologijos.

Grįžimas prie primityvesnių elgesio formų

Trokštančių, kad viskas vyktų pagal vieną, dažniausiai kokio nors veikėjo vaikystės scenarijų (t.y. madą), apstu ir dabar. Tiesa, niekas gatvėje pagavęs jau nebekerpa plaukų ir kelnių neplėšo. Tačiau vienaip ar kitaip pašiepiančių ar viešai besipiktinančių sutinkame visur. Neretai viešas atskirų “asabų” išsidargliojimas ir apsinuoginimas kitokios reakcijos kaip nuostabą, peraugančią į pasigailėjimą, sukelti ir negali. Tačiau “madingoji persona” kažko panašaus, t.y. dėmesio, bet kokia kaina ir siekia.

Ir vis dėlto nors mada dažniausiai visas jai statomas kliūtis įveikia, ji nėra visiškai savaiminis dalykas. Yra atskirų neformalių grupių mados (skeiveriai, urloganai, reiveriai, rokeriai ir kt.), yra madų diktatoriai, sutelkę geriausius dizainerius, visuomenės ryšių specialistus, turintys visame pasaulyje išsibarsčiusius madų salonus ir kasmet skelbiantys didžiausias madų naujoves. Kartais tos naujovės tikrai esti bjaurios ir nemalonios, sukeliančios vyresniems žmonėms šoką.

Yra mados dalykų, atsirandančių tarsi iš nieko. Taip prostitučių pomėgis išsitatuiruoti nedidelį piešinėlį ant krūtinės, sėdmens ar šalia lyties organo pamažu tapo masinės mados dalimi, išaugusia iki galingų piešinių ant pačių įvairiausių kūno vietų. Iš esmės tai yra grįžimas į primityvesnes elgesio formas, kada kūno spalvos ir piešiniai būdavo požymis, kad žmogus priklauso tam tikrai genčiai, kastai ar grupei.

Antrojo pasaulinio karo metais frontininkai mėgdavo didžiuotis įvairiais politiniais lozungais (“Za Stalina, za rodinu!”, “Smert fašistskim okupantam!”, “Komunisty ne zdojutsia” ir kt.) arba grandioziniais Stalino, Vorošilovo, Žukovo ir kitų vadų portretais, išpieštais ant krūtinės, rankų, nugaros ir kitų vietų. Prabėgo daug metų, kol vadų kultas išnyko, o ir apskritai tatuiruotis tapo nebemadinga, tad tokiems išsipaišiusiems žmoneliams būdavo nesmagu rodytis šiek tiek apsinuoginusiems viešose vietos; net pliažuose jiems tekdavo vaikščioti apsirengus marškiniais su trumpomis rankovėmis. Ar dabar taip madingos tatuiruotės po metų kitų netaps dideliu nepatogumu bei visuotinės pašaipos objektu? Ko gero, ryžtantis išsipaišyti savo kūną, reikia apie tai gerai pagalvoti.

Suaugusiųjų pasaulio tuštybė

Visi kiti mados dalykai nėra tokie skaudūs, nes paprasčiausiai yra nuo kūno nusivelkami, nusitrinami ar išsegami. Kad ir dabar labai madingi gausūs auskarai, įvairūs pakabukai ir kitokie įtvarai, breketai, segtukai. Tiesa, kartais sunku suprasti, kodėl jauna mergina darko savo gražius dantis įvairiais breketėliais, kurie iš toliau arba prieblandoje atrodo tarsi baisiai iškirmijusių dantų kiaurymės. Bet jei jau tai madinga, tai vargu ar čia galima taikyti tradicinius grožio kriterijus.

Apskritai jaunimas dabar linkęs šokiruoti. Tatuiruotas kūnas, gausybė auskarų, dantyse breketai, išskusti galvos plaukai daug kam kelia siaubą ir net baimę, kad žmonija jau visiškai priartėjo prie paskutiniosios stadijos.Tačiau gyvenimas rieda savo vaga, ypač dideli “madistai” šiek tiek apsiramina, nuleidžia garą ir tampa “daugumos atstovais”, o pradėję dirbti ir išvis užmiršta, kas yra ekscentriškas elgesys. Kiti, tiesą sakant, taip ir lieka ištikimi savo jaunystėje puoselėtam aprangos ir elgesio stiliui. Kaip paprastai sako gyvenimo patirties sklidini žmonės, - kiekviena jaunystė turi savo paikystę. Matyt, šito nepavyko išvengti nė vienai žmonių kartai. Visokių paikysčių bus ir ateityje, bet kur kas didesnė visuomenės bėda yra ne jaunimo, o suaugusių žmonių mados, nudrožiančios, nugludinančios, nudailinančios suaugusiuosius pagal vieną kurpalį. Baisu, kada visko matas tampa turtas ir pinigai, kada, vaikantis mados, turtinguose namuose knygos perkamos metrais, paveikslai “štukomis”, kada į teatrą einama net nepasidomėjus, koks spektaklis, o tik savo naujų apdarų ir auskarų pademonstruoti.

Miesčioniškumas, snobizmas, sobilizmas yra kur kas baisesnės visuomenės bėdos nei jaunų žmonių paikiojimai. Galų gale daugelis jaunimo keistumų gimsta kaip protestas į suaugusiųjų pasaulio tuštybę, į jų egzistencijos beprasmybę, į godumą turtui, pinigams, valdžiai, į siekimą uzurpuoti tiesą. Taigi mada yra tarsi kartų karas. Žiaurus, tylus, niekada nesibaigiantis, kartais suintensyvėjantis ir pasireiškiantis vis kita forma, kita spalva, kitais iššūkiais sau ir visuomenei.