Metų dulkės neužtemdo „Sirijaus“ futbolo pergalių

Prieš 15 metų – 1990-ieji Klaipėdos futbolui buvo kone sėkmingiausi per visą miesto sporto istoriją. Uostamiesčio „Sirijus“ tapo šalies čempionu ir iškovojo Lietuvos futbolo taurę, kai teko kautis su visomis pajėgiausiomis valstybės komandomis.

Auksas – iš Pasvalio

Pagal tuometę pirmenybių sistemą čempionas turėjo buvo nustatytas superfinale. Vyresnieji futbolo aistruoliai kaip šiandien atsimena dramą, vykusią lapkričio 4-ąją sausakimšame (žiūrovų buvo apie 6 tūkstančius) Pasvalio stadione tarp Klaipėdos „Sirijaus“ ir Panevėžio „Ekrano“ komandų. Po 120 minučių kovos abiejų vienuolikių vartai liko užrakinti, o aukso medalius lėmė 11 m baudiniai.

Jų likimas buvo „Sirijaus“ ekipos kapitono Ovidijaus Mozūraičio rankose ir kojose. Patyręs futbolininkas nenuvylė komandos draugų, visų miesto futbolo gerbėjų. Jo lemiamas smūgis buvo taiklus – 3:2.

Įveiktas žvaigždžių pilnas „Žalgiris“

Ne mažiau dramatiškas ir atkaklus buvo ir antrųjų pagal svarbą šalies futbolo varžybų – Lietuvos (tuomet „Tiesos“ laikraščio) taurės finalas.

1990-ųjų rugpjūčio 11-ąją Lietuvos futbolo mėgėjų dėmesio centru buvo tapusi Tauragė. Čia susirėmė dar žvaigždžių pilnas Vilniaus „Žalgiris“ ir ambicijų kupinas „Sirijus“.

Po 90 minučių ir dar po papildomų 30 minučių kovos vartai buvo „sausi“, o taurė - niekieno.

Kam ji atiteks, turėjo atsakyti 11 m baudinių nervų karas, kurį laimėjo klaipėdiečiai - 4:3.

Zenonas Atutis, Valerijus Kiseliovas, Raimondas Vainoras ir Ovidijus Mozūraitis nepabūgo autoritetų ir taikliai smūgiavo. Tik Kęstučio Ruzgio smūgiuotą kamuolį V.Martinkėnas atmušė.

Liko mieli prisiminimai

Apie istorines pergales, apie istorija tapusią „Sirijaus“ komandą paklausėme futbolui neabejingą ir tuo metu rėmusį mūsų miesto futbolininkus Petrą KRAVTĄ:

- „Sirijaus“ komanda varžovams buvo tarsi Pilypas iš kanapių. Mes lyg viesulas įsiveržėme į aukščiausiąją lygą ir nušluostėme nosį stipriausioms Lietuvos komandoms.

1988-aisiais buvome irgi sudrebinę futbolo padangę. Žaidę Lietuvos I lygos „Žalgirio“ pirmenybėse, taurės varžybose įveikėme aukščiausios lygos komandas, o finale po atkaklios kovos 3:2 palaužėme Kauno „Kelininką“.

Jonavoje vykusiose lemiamose varžybose „Sirijaus“ pirmavo net 3:0.

1989-aisiais debiutavę aukščiausioje lygoje, mes iš karto laimėjome bronzos medalius.

- Tačiau „Sirijaus“ vardas šalies futbolo pasaulyje skambėjo ir anksčiau.

- Komanda tokiu pavadinimu žemesnėse šalies lygose žaidė daug metų. 1987-aisiais pas mane apsilankė buvę žinomi futbolininkai Algimantas Bukartas ir Šenderis Giršovičius. Jie pasiūlė suburti komandą, kuri kovotų tarp stipriausiųjų Lietuvos komandų. Kadangi mūsų norai sutapo – sukirtome rankomis ir oficialiai įkūrėme futbolo klubą.

Komanda pasipildė pajėgiais žaidėjais, pradėjome rimtai dirbti. 1990-aisiais subyrėjus „Atlantui“, spręsti tolesnį klaipėdiečių futbolininkų likimą susitikau su tuomečiu Vykdomojo komiteto pirmininku Aleksandru Žaliu. Kai kurie „Atlanto“ žaidėjai bus pakviesti į mūsų komandą.

Dirbome, puoselėjome futbolą rankoves atsiraitoję. Dar subūrėme „Sirijiečio“ ir „Oriono“ komandas, kuriose galėjo rungtyniauti į pagrindinę vienuolikę nepatenkantys žaidėjai.

Šiandien, prieš švenčiant istorines pergales, kartu su A.Bukartu suskaičiavome, kad mūsų klube žaidė net 18 būsimųjų nacionalinės rinktinės žaidėjų. 1990 metais tapome šalies čempionais, o 1989 ir 1992 metais iškovojome bronzos medalius, 1988 ir 1990 metais laimėjome Lietuvos taurę, o 1993 metais finale (Palangoje) 0:1 pralaimėjome „Žalgiriui“.

- Kodėl palyginti trumpai buvote pajėgiausių komandų būryje?

- Tikriausiai prisimenate tuos laikus - privatizacija, keista valdžios politika verslo atžvilgiu, nauji gamyklos savininkai. Todėl nukentėjo ir futbolas.

Kaip ten bebūtų, iš tų laikų išliko malonūs prisiminimai. Manau, kad „Sirijus“ žaidė gražų, patrauklų futbolą, žaidėjai rungtyniavo meistriškai. Mūsų rungtynės pritraukdavo daug žiūrovų.

Už tuos pergalingus laikus norėčiau labai padėkoti klubo prezidentui Algimantui Bukartui, treneriams Š.Giršovčiui, Leonardui Lukavičiui, tuomečiui miesto vadovui A.Žaliui, visiems žaidėjams.

Reikia padėti futbolui

- Jei sekate futbolo gyvenimą, ką galite pasakyti apie Klaipėdos futbolą šiandien?

- Mūsų miestas nuo seno garsėjo gerais treneriais, gera futbolo mokykla, kurioje išauginta daug futbolo talentų. Tačiau jų būtų daug daugiau, jei prie kiekvienos mokyklos būtų stadionas, kuriame vaikai iki vėlumos žaistų futbolą, o bendrojo lavinimo mokyklose būtų po futbolo specialistą.

Vaikų futbolą galėtų puoselėti ir namų valdoms priklausantys vaikų klubai. Gal trūksta organizatorių?

Gražu stebėti, kaip verslininkas Rimantas Cibauskas už savo lėšas puoselėja gatvės krepšinį, šiuo žaidimu dėl gerų aikštelių užsikrečia daugiau ir daugiau vaikų. Kodėl tokios iniciatyvos neperėmus futbolą mėgstantiems verslininkams.

Teko lankytis vaikų futbolo turnyre Danijoje. Miestelyje, panašiame kaip Palanga, vienoje vietoje buvo net 20 aikščių, kuriose nuo 18 valandos galėjo žaisti visi norintys. Teko stebėtis, kaip po veją lakstė ir senelis, ir močiutė, ir anūkai.

Noriu ranką paspausti ir „Atlanto“ futbolo klubą išlaikantiems žmonėms bei vadovui Vaciui Lekevičiui.

Su miesto meru Rimantu Taraškevičiumi mes, verslininkai, turime veidu atsisukti į Klaipėdos futbolą. Net tik miesto vadovas, bet ir verslininkai turėtų labiau skirti lėšų prestižiškiausiai pasaulyje sporto šakai. Manau, kad tai būtų naudinga ir miestui, ir verslui, o lėšos, skirtos futbolui, sugrįžtų su kaupu.