Temoje atsakymų: 28

[Asta Kubilienė]

Ar lietuviai - humaniška tauta, noriai tampanti donorais, palyginti su kitomis šalimis?

Artimųjų prieštaravimas organų donorystei  - tai toli gražu nėra vienintelė priežastis, kodėl trūksta donorinių organų. Taip, yra labai svarbi, bet šitas klausimas turi būti sprendžiamas kompleksiškai. Tai gydytojo reanimatologų mokymai įvairiuose tarptautiniuose kursuose - kaip išlaikyti donorinius organus gyvybingus mirus žmogui, kaip paruošti kaip galima daugiau donorinių organų iš vieno donoro. Naudojami įvairūs donorystės būdai: miręs donoras, gyvas donoras, neplakančios širdies donoras - pastarieji Lietuvoje dar nėra ruošiami. O jeigu kalbėsime apie humaniškumą, tai iš tikrųjų prieštaravimas donorystei 20 - 30  proc. nėra didelis, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad yra šalių, kur donoro skaičius 1-nam milijonui gyventojų yra didesnis nei Lietuvoje, tačiau ir artimųjų prieštaravimas taip pat yra žymiai didesnis. Ispanija , kuri pirmauja donorų skaičiumi vienam mln. gyventojų - t.y. apie  34 donorus milijonui gyventojui, artimųjų prieštaravimas siekia apie 15 proc., tuo tarpu Vengrijoje 2007 m. artimųjų prieštaravimas siekė 4,3 proc., o donorų skaičius vienam milijonui gyventojų - 15. Lenkijoje artimųjų prieštaravimas - 11,2 proc., o donorų skaičius vienam mln. gyventojų - 9,2.

[Asta Kubilienė]

Kokios reikšmės turi donoro organų amžius?, pvz., ar trisdešimtmečiui ligoniui tinka 60 metų donoro organas ir pan.?

Iki kelių metų žmonės priimami donorais?

Kaip Lietuva atrodo tarp kitu ES saliu donorystes kontekste?

Kiek dabar asmenų laukia organų Lietuvoje? Gal tai ir ciniškai skambės, bet kokie organai "paklausiausi"?

Kiekvienam organui yra skirtinga amžiaus riba, kiekvienam organui, pvz., širdies, kasos donorai turi būti jaunesni (kiekvienu atveju sprendžiama individualiai ir atsižvelgiant į visas kitas aplinkybes: medicininę būklę, gyvenimo būdą, mirties priežastį ir kt.).  Apskritai donoru gali būti bet kokio amžiaus žmogus. Mes praeitą savaitę grįžome iš 16 Europos transplantacijos koordinatorių kongreso, kur tikrai buvo akcentuojama, kad amžius nėra tas veiksnys, dėl kurio žmogus negali būti donoru. Jeigu kalbėsime apie donoro recipiento poros parinkimą - čia yra atskiri aspektai. Daug kas priklauso nuo organo: jeigu tai yra krūtinės ląstos organai arba pilvo organai (kaip kepenys) yra svarbus jų dydis, todėl ypatingas parinkimas yra vaikams. Antra vertus vaikams dažniausiai parenkami vaikų donoriniai organai ne vien dėl dydžio. Yra įvairių parinkimo metodikų dėl to, kad yra donorinių organų trūkumas. Kai kurios šalys turi atskirus laukimo sąrašus, kur vyresnio amžiaus recipientai laukia vyresnio donoro.

Jeigu šalyje atliekamos transplantacijos, tai iš tikrųjų rodo aukštą medicinos lygį šalyje. Transplantacijos rezultatai yra analogiški. Lietuvoje sukurta teisinė bazė šiam procesui vykti, tačiau neįdiegtas numanomo sutikimo modelis - klausimas: gerai tai ar blogai?  Artimųjų prieštaravimas yra  nedidelis. Donorų skaičius vienam mln. gyventojų yra 12 - 14 donorų. Yra donorystė iš gyvo donoro, tačiau nėra neplakančios širdies donorų. Tas lyginimas yra sąlyginis, kadangi visada sunku palyginti skirtingos kultūros, tradicijų, mentaliteto, ekonomikos, populiacijos dydžio šalis.

Š.m. rugsėjo 30 d. Lietuvoje organų laukė 336 pacientai. Didžiausią dalį sudaro belaukiantys inkstų transplantacijos. Visą statistinę informaciją (ir kitokią) galite rasti www.transplantacija.lt

[smile1]

Neseniai spaudoje skaičiau, kad Ukrainos medikai įsipainioję į didelę aferą. Jie dirba vienai Vokietijos bendrovei, kuri prekiauja žmogaus organais. Esą Ukrainoje be artimųjų sutikimo iš mirusiųjų žmonių buvo išpjaustoma viskas, ką dar galima panaudoti – net kaulai ir sausgyslės. Visa tai supirkdavo ta Vokietijos bendrovė. Ką jūs girdėjote apie šį skandalą? Ar Lietuvoje nebūta panašių atvejų, o gal vokiečiai siūlė bendradarbiauti ir mūsų medikams?

[Asta Kubilienė]

Kokiomis ligomis (priklausomybėmis – rūkymas, alkoholis, narkotikai) sergantys žmonės negali būti donorais?

Kiek žmonių turi donoro kortelę? Kaip tas skaičius atrodo palyginus su kitomis ES šalimis?

Ar Jūs pati turite donoro kortelę?

Tinka žmogus organų donorystei ar ne, apie tai sprendžiama ne tik iš to, kokiomis ligomis jis yra sirgęs. Čia labai svarbu mirties priežastis ir būdas - turi įvykti smegenų mirtis, tai turi įvykti įstaigoje, kad būtų galima spėti prijungti įvairią aparatūrą, panaudoti medikamentus, palaikančius organų gyvybines funkcijas. Taip pat daug reikšmės turi ir rizikos faktoriai (tai: AIDS, intraveninių narkotikų vartojimas bei kai kurie kiti faktoriai). Taip pat negali būti donorais asmenys tuo metu sirgę onkologiniais , sisteminiais, išplitusiais ir nekontroliuojamais infekciniais susirgimais. Apie tinkamumą donorystei visada sprendžiama tik žmogui mirus - t.y. konstatavus smegenų mirtį.

Šiuo metu 11 230 žmonių turi donoro kortelę. Kiekviena valstybė turi savo donorystei sutikimo / nesutikimo modelį: ne visos šalys turi donoro kortelių sistemą, kitose šalyse kortelės nėra registruojamos, neturi juridinės galios, kai kur registruose žymimi tik nesutinkantys donorystei, todėl palyginti labai sunku.

2000 m. rugpjūčio mėnesį buvo įsteigtas "Donoro kortelių turėtojų" registras. Donoro kortelę įsigijau po savaitės nuo registro įsteigimo.

[Asta Kubilienė]

Kiek dažnai pasitaiko, kad organai į Lietuvą yra "importuojami" iš užsienio? Kokie tai dažniausiai organai?

Dažniausiai tai būna inkstai, kadangi jų laikas be kraujotakos yra iki 24 val. Šiais metais buvo du inkstai, o išsiuntėme į užsienį trejas kepenis.

[Asta Kubilienė]

Kas prižiūri, kad mirštančio žmogaus medikai nepribaigtų viek tam, kad jo organai tinkami transplantacijos belaukiantiems asmenims? Vien dėl to bijau pasirašyti sutikimą dėl organų donorystės.

Kodėl daktaras turi būti suinteresuotas žudyti, jeigu jis mokėsi 13 metų jį gydyti? Jis turi tam tikrų ambicijų, kad jis sugeba gydyti.  Atvirkščiai - aš visada užduodu sau klausimą, kokį emocinį krūvį turi gydytojas reanimatologas, kuris dažniausiai perpildytoje reanimacijoje gydantis ne vieną kraštutinai sunkų pacientą, ir jam nepavykus išgydyti, pacientui mirus, jis dar sugeba pagalvoti apie pacientą-recipientą, kurio nepamatys. Juk nustačius smegenų mirtį, gydytojas visiškai nežino , ar tas potencialus donoras taps efektyviu, ar giminės neprieštaraus, ar jis neturi medicininių ligų, žalingų faktorių, kurie yra priešparodymas donorystei. Antra vertus tiktai paėmus organus, prasideda donoro - recipiento poros parinkimas pagal imunologinius, virusologinius ir kt. tyrimus, fizinius parametrus (svorį, dydį) ir kt. Labai džiaugiuosi , kad per paskutiniuosius keletą metų pacientai organizuoja tokias gražias akcijas kaip padėkos gydytojams reanimatologams organų donorystės ir transplantacijos dienos proga, kada jie lanko gydytojus reanimatologus įvairiuose miestuose, pristato jiems transplantuotų ligonių nuotraukas ir kt. Tai tikriausiai vienintelis kartas, kada reanimatologas pamato pacientus, kuriems buvo atlikta transplantacija, tačiau nei pacientai, nei gydytojai nežino, ar tas organas buvo paruoštas jų reanimacijoje ar kitoje.

[Asta Kubilienė]

Laba diena,
noriu paklausti, kodėl yra pasirinktas modelis - savanoriškas sutikimas donorystei, o ne atvirkščiai - savanoriškas atsisakymas nuo donorystės?
Juk taip būtų paprasčiau, kur kas daugiau donorų

Jeigu šitaip galvotų visi, manau, iš tikrųjų taip būtų paprasčiau, būtų daugiau donorų, tačiau taip galvoja toli gražu ne visi.

[Asta Kubilienė]

gal ne į temą, bet aš apie kraujo donorystę noriu paklaust.
Žinau, kad mokama donorystė Lietuvoje turi ribas.
ateis metas, kai ji negalės būti mokama.
Tačiau bėda viena - žinau, kad centrai dabar už pinigus vos surenka reikiamą kraujo kiekį. Neįsivaizduoju, kaip tai pavyks padaryti su nemokama.

Ir kitas klausimas - ką manote apei ksenotransplantacija? ar tai realu, ar tik mokslinė fantastika.

Nesu kraujo donorystės specialistė , bet tirai tikiu, kad mūsų požiūris į donorystę pasikeis ir ateityje dėl to problemų neturėsime.

Ksenotransplantacija yra vystoma, atliekami moksliniai tyrimai, yra bandymų persodinti organus iš gyvūnų žmonėms, tačiau jie nėra sėkmingi ir aš asmeniškai žymiai didesnes viltis dedu į donorinių organų "išauginimą" iš ląstelių. Ksenotransplantacija kelia daugiau  klausimų nei atsakymų: etinių, medicininių (virusų pernešimo į žmogaus organizmą, jų mutacija) ir kt.

[Asta Kubilienė]

Tikrai stebiu, kad labai keičiasi visuomenės nuomonė, kad vis daugiau žmonių sužino apie organų donorystę ir pritaria jai. Tai suteikia vilties pacientams, kurie laukia transplantacijos.

Š. m. spalio antrąjį šeštadienį mes minime 5 pasaulinę ir 11 Europos organų donorystės ir transplantacijos dieną. Kviečiu visus pamąstyti, pasikalbėti savo šeimose, draugų rate, su bendradarbiais apie organų donorystę ir transplantaciją. Juk nė vienas mes nesame tikras, ar organų transplantacijos neprireiks mums, mūsų artimiesiems.

Spalio 31 dienos popietę kviečiame visus per LRT žiūrėti režisieriaus Sauliaus Beržinio sukurtą ir filmų studijos "Kopa" sukurtą dokumentinį filmą "...ir širdis iškeliauja", kuris papasakos apie donorinio organo kelionę.