Jausmai: artimieji vis dar sapnuoja D.Kedį – tai jis grįžta namo šlubuojantis, tai slapstosi nuo ko nors.
© Tomo Raginos nuotr.

Skaityti komentarus
Spausdinti   Papildyti straipsnį

Jei būtų galima laiką atsukti atgal, Drąsiaus Kedžio sesuo Neringa Venckienė lieptų broliui pasiimti dukrą ir išvažiuoti į pasaulio kraštą. Tą patį padarytų ir kiti prieš metus prieštaringai išgarsėjusio vyro artimieji. "Tačiau dabar jau vėlu", – atsiduso N.Venckienė.

"Geras vaikas"

"Gerai jo pusseserė Auksė pasakė: jis mirė ne balandžio mėnesį, jis mirė tada, kai sužinojo, kas buvo daroma su jo dukra", – kalbėjo Drąsiaus mama Laimutė Kedienė.

D.Kedžio tėvai Laimutė ir Vytautas iki šiol negali ramiai kalbėti apie savo sūnų. Vos prabilę apie jį iškart apsiverkia. "Geras jis buvo vaikas, niekada su juo jokių bėdų neturėjome, nei dėl mokslų, nei dėl elgesio", – prisiminė Kedžiai.

Pasak L.Kedienės, sūnus daug kuo domėjosi: dar būdamas pradinukas pradėjo fotografuoti, pats ryškindavo juosteles ir darydavo nuotraukas, paskui buvo sumąstęs auginti viščiukus, namo atsinešė vištą, tačiau ši buvo jau sena, kiaušinių nebedėjo.

Būdamas devynerių jis mamą nustebino žiemai paruošęs geltonų slyvučių kompoto. "Jis nuolat ką nors darydavo, ką nors meistraudavo", – prisiminė L.Kedienė.

D.Kedžio paauglystė taip pat buvo rami. Tėvai visada žinojo, kur ir su kuo jis yra, pažinojo jo draugus ir drauges.

Pirma ir paskutinė

Jis suaugęs, kaip ir visi normalūs vyrai, pradėjo domėtis moterimis, tačiau nė su viena jų negyveno. Iki 2003 m. gegužės, kai į namus parsivedė Laimutę Stankūnaitę.

"Pirmus metus jie abu gyveno pas mus, vėliau, kai Drąsius, tėvo padedamas, įsirengė antrą aukštą, persikraustė ten", – prisiminė L.Kedienė.

2004 m. vasarį porai gimė dukra. Atrodė, kad gyvenime nieko netrūksta, tačiau, kaip dabar prisimena D.Kedžio tėvai, L.Stankūnaitei dukra nelabai rūpėjo jau ir tuo metu.

"Būdavo, ateina pas ją draugės, viena Agnė, atrodo, kita Ernesta. Ji man vaiką atneša, aš ja ir rūpinuosi iki vakaro", – pasakojo D.Kedžio mama.

Jos teigimu, su sūnaus mylimąja bendrauti jai tekdavo retai, L.Stankūnaitė buvo nekalbi, atsakydavo tik paklausta, daug apie save nepasakodavo. Apie šeimos gyvenimo problemas nebuvo linkęs kalbėti ir D.Kedys.

"Jis man tik porą kartų buvo prasitaręs, kad palauks, kol dukrytei sueis bent dveji, kad ši jį prisimintų, ir su L.Stankūnaite skirsis", – sakė L.Kedienė.