Kaip Kaunas tapo laikinąja sostine?

Prieš 95 metus Kaunas tapo laikinąja šalies sostine. Simboliška, kad pirmąja jos vadovybės pastoge buvo tarpukariu viešojo gyvenimo centru tapęs „Metropolio“ viešbutis ir būsimo technikos proveržio mieste pranašas – pirmasis centrinį šildymą turintis pastatas.

Išgelbėji nepriklausomybę

Lietuvos Taryba nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 16-ąją, tačiau Lietuva nepriklausomybę išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare – 1918 m. lapkričio 11-ąją.

Tą pačią dieną buvo sudarytas Lietuvos Vyriausybės ministrų kabinetas, vadovaujamas Augustino Voldemaro. Jis lapkričio 23-iąją pasirašė įsakymą sudaryti Krašto apsaugos tarybą, kas iki šiol laikoma kariuomenės kūrimo pradžia.  A.Voldemaro vyriausybė nepateisino lūkesčių ir gruodžio 26-ąją ją pakeitė Mykolo Sleževičiaus vyriausybė.

Būtent šis ministras pirmininkas, anot ilgamečio Lietuvos kraštotyros draugijos Kauno skyriaus nario Antano Vaičiaus, išgelbėjo dar labai trapią Lietuvos nepriklausomybę. Tai jis drauge su krašto apsaugos ministru Mykolu Velykiu paskelbė atsišaukimą į tautą, raginantį Lietuvos vyrus ginti šalies nepriklausomybę. Būtent po šio atsišaukimo pradėta iš esmės organizuoti mūsų kariuomenę. Tačiau tai – ne vienintelis M. Sleževičiaus nuopelnas.

Prisiglaudė „Metropolyje“

Būtent M.Sleževičiui teko spręsti, kur perkelti Vyriausybę iš Vilniaus, kuriame likti buvo pavojinga. Sausio 2-ąją Vyriausybė išvyko į Kauną, sostinėje palikdama savo įgaliotinį – švietimo ministrą Mykolą Biržišką.

Sausio 3-iosios rytą, kai Vyriausybės nariai išvydo Kauną, mieste dar viešai veikė bolševikai.

„Iš Vilniaus atvykusią 14 asmenų grupę Kauno butų komendantas apgyvendino septyniuose „Metropolio“ viešbučio kambariuose – po du kambaryje. Kadangi tarp vyrų buvo viena mergina – protokolų sekretorė Birutė Grigaitytė – jai reikėjo atskiro kambario. Nepatogumą gyventi trise išsprendė pats ministras pirmininkas, pakvietęs kartu į vieną kambarį krašto apsaugos ministrą Joną Vileišį ir prekybos bei pramonės ministrą Joną Šimkų“, – pasakojo A. Vaičius.

Kiek vėliau ši trijulė išsinuomojo butą prie Miesto sodo. B. Grigaitytė-Novickienė savo prisiminimuose rašė, kad šiame bute po darbo susirinkdavo mūsų valdžios vyrai. Jie, sėdėdami valgomajame, prie apskrito stalo, virš kurio kabojo lempa su šilkiniu gaubtu, ilgai diskutuodavo.

Išsikraustė 1921 m.

Dar tos pačios sausio 3-iosios vakarą Kaune įvyko pirmasis ministrų kabineto posėdis, kuriame buvo svarstyti kariuomenės organizavimo ir kiti valstybės kūrimo klausimai.

Posėdis vyko dabar tebestovinčiame K. Donelaičio g. 68/Maironio g. 27 pastate. Jis šioje vietoje iškilo 1912 m. pagal vieno žymiausių anuometės Rusijos architekto Michailo Prozorovo projektą. Šiame sumoderninto klasicizmo stiliaus pastate iš pradžių veikė Rusijos valstybinio banko skyrius, po to – Vokietijos banko Kauno skyrius, o nuo 1919 m. pradžios jame pradėjo kurtis Lietuvos valstybinės įstaigos. Nemaža valdžios institucijų pasklido po atskirus Kauno namus ar net butus.

„Šis istorinis pastatas anuomet buvo vienintelis Kaune, turintis centrinį šildymą. Pirmame aukšte buvo įsikūrusi Finansų ministerija ir Centrinis paštas, o antrame – Užsienio reikalų ministerija ir visas ministrų kabinetas – tai užrašyta Juozo Skiriaus knygoje apie diplomatą Bronių Kazį Balutį“, – aiškino A. Vaičius.

Tame pačiame pastate veikė ir Valstybės Taryba, informacinio leidinio „Laikinosios Vyriausybės žinios“ redakcija, sausio 10-ąją paskelbusi apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų perkėlimą iš Vilniaus į Kauną.

M. Sleževičiaus antroji ir ketvirtoji vyriausybės čia minimuose  rūmuose dirbo iki 1919 m. spalio 2 d. Šiuos rūmus 1921 m. paliko penktoji vyriausybė, vadovaujama dr. Kazio Griniaus. Vyriausybė persikėlė į dabartinį VDU rektorato pastatą.

Šalies istorijos liudytojas

* 1920 m. rūmuose įsikūrė ELTA.

* Tarpukariu čia dirbo Finansų ministerija ir Valstybinis bankas, kuris 1928 m. išsikėlė į kitas patalpas.

* Nuo 1944 iki 1990 m. šiame pastate veikė Specialioji vidurinė milicijos mokykla.

* 1991 m. čia įsikūrė Aukštesnioji policijos mokykla

* Jos bazėje nuo 1997 m. veikė Lietuvos teisės akademijos, o nuo 2007 m. – M.Riomerio universiteto (MRU) Kauno policijos fakultetas, dabar – MRU Viešojo saugumo fakultetas.

Kauno miesto tarybos Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisija, ištyrusi ir pritarusi A.Vaičiaus pateiktai istorinei medžiagai, 2010 m. vasarą nutarė prie minimų rūmų pakabinti atminimo lentą. Joje galima perskaityti tokį tekstą: „1919 m. okupantams užėmus Vilnių, šiame pastate pradėjo dirbti Lietuvos Vyriausybė ir kitos valstybę kūrusios institucijos.“

M.Sleževičius: principingas ir tolerantiškas

Gimė 1882 m. Raseinių r., Drembliuose. Baigusiam teisės mokslus Rusijoje M. Sleževičiui 1918 m. gruodį buvo pasiūlyta sudaryti nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, kuri 1919 m. sausį persikėlė į Kauną.

Partijoms susitarus, 1919 m. balandį Valstybės Taryba prezidentu išrinko Antaną Smetoną, o naujajam ministrų kabinetui ir Užsienio reikalų ministerijai vėl paskirtas vadovauti M. Sleževičius. Kai 1920 m. Lietuvą užpuolė Lenkija, jis įsteigė Vyriausiąjį Lietuvos gynimo komitetą, kuriam ir vadovavo.

M. Sleževičius dirbo keturiuose Seimuose, kūrė šalyje savivaldą, buvo Konstitucijos rengimo komisijos, Šaulių sąjungos centro valdybos narys, reikalavo nemokamai išdalyti žemes savanoriams ir jų šeimoms, demokratizuoti universitetą. Buvo principingas ir sąžiningas, vykdė tolerantišką politiką tautinių mažumų atžvilgiu, 1922 m. priėmė Žemės reformos įstatymą ir Konstituciją, 1926 m. pasirašė Letuvos–SSRS nepuolimo sutartį.

Po 1926 m. valstybinio perversmo dirbo advokatu, bankų juriskonsultu. Nuo 1925 m. iki mirties buvo Lietuvos advokatų tarybos narys, o nuo 1938-ųjų – pirmininkas. Šelpė „Žiburėlio“ moksleivių draugiją, jaunimo korporacijų studentus, Ukmergės gatvėje įkūrė ir išlaikė bendrabutį. Aukojo kultūrai, skatino rengti Lietuviškąją enciklopediją, domėjosi teatru: vertė dramos kūrinius, pats vaidino ir režisavo.

Gyveno tame K. Donelaičio g. name, kur dabar veikia Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyrius. 1939 m. mirė Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Komentaras

VDU profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Vaičenonis

Aptariamuoju laikotarpiu 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje Lietuvos Respublika išgyveno bene lemtingiausią jaunos valstybės kūrimosi tarpsnį. Valstybėje buvo ką tik prasidėjęs jos valdymo institucijų kūrimosi darbas. Suformuota pirmoji vyriausybė, darbus pradėjo pirmos savivaldos. Na, o vos tik pradėjus kurti savas ginkluotas pajėgas, kurios turėjo užtikrinti valstybingumo saugumą, teko stoti akistaton su besiveržiančiais į šalį bolševikais. Kariuomenė tam nebuvo pasirengusi – menkai aprūpinta ir faktiškai neturinti ginklų. Ši situacija sąlygojo ir pagrindinių valstybės valdymo institucijų pasitraukimą iš valstybės sostinės Vilniaus.

Bendra situacija šalyje buvo labai komplikuota ir sudėtinga. Lemtingu valstybei momentu Lietuva liko be lyderių, turėjusių priimti svarbius sprendimus. Valstybės tarybos vadovas Antanas Smetona išvyko į Vokietiją ir užsienyje išbuvo iki 1919 m. kovo pabaigos. 1918 m. gruodžio 20 d. į Berlyną išvyko ir ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, kartu atstovaujantis Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijoms. Drauge išvyko ir prekybos bei pramonės ministras Martynas Yčas, Vokietijoje ieškoję finansinės ir karinės paramos Lietuvai.

Esant tokiai situacijai Lietuvoje vyriausybės vairą perėmė Mykolas Sleževičius, kuris sugebėjo suvaldyti padėtį ir išsaugoti labai pažeidžiamą Lietuvos Respublikos valstybingumą. Būtent šiai asmenybei, sugebėjusiai įtikinti tautą savo noru stoti į valstybės gynėjų gretas, turėtų priklausyti ir didžiosiomis raidėmis rašomas kariuomenės kūrėjo titulas.