Trys donorų kartos: senelį keičia anūkas

"Jis pats eidavo duoti kraujo, tapo Kauno rajono donorų draugijos pirmininku. Abu duodavome kraujo paraleliai, – apie savo sūnų Žilviną kalbėjo Romualdas. – O dabar atėjo ir anūkas. Neaišku, kaip bus toliau, bet pradžia jau padaryta."

Nugalėjo baimę

Romualdo anūkui Simonui birželio mėnesį suėjo 18 metų. Kraujo donoru galima tapti tik sulaukus pilnametystės, nors su tėvų sutikimu kraujo galima duoti ir 17-os. Dvyliktokas Simonas tą dieną džiaugsmu netryško. Visiškai suprantama – pirmą kartą duodant kraujo dažniausiai lydi didelė baimė.

Žilvinas pasakojo, kad kartą, dar būdamas visai mažas, jo sūnus dalyvavo vienoje iš kraujo donorystės akcijų Laisvės alėjoje. Prie jo priėjo "Kauno dienos" žurnalistas ir paklausė, ar užaugęs jis duos kraujo. Tuo metu Simonas atsakė, kad bijotų. Anot Žilvino, sūnus bijo iki šiol.

Nepaisydamas baimės Simonas tą dieną atėjo į kraujo centrą. Paklaustas, kaip jaučiasi, jis tik trumpai atkirto, kad kraujo tikrai neduos. Jo tėvas ir senelis dėl to nesikrimto – anot jų, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir negali būti jokios prievartos.

Vis dėlto tą dieną dvyliktokas Simonas išdrįso ir pirmą kartą savo gyvenime davė kraujo. Galbūt jį padrąsino bendraamžė Daiva, kuri taip pat pirmą kartą tapo donore. Abejonės ir baimė galutinai išnyko, o jo veide pasirodė šypsena, kai seneliui buvo primintas pažadas pripildyti Simono automobilio degalų baką.

Romualdas, Žilvinas ir Simonas – trečios, ketvirtos ir penktos kartos kauniečiai – dienos, kai visi susirinko kartu duoti kraujo, pernelyg nesureikšmino. Nacionalinio kraujo centro Kauno filiale skambėjo garsus juokas ir jaunatviškas gyvenimo džiaugsmas.

Kraujas – galingas ginklas gydytojo rankose

Kartu su Neliubšių šeimyna kraujo davė ir jų bičiulis Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas Darius Tumšys, prisimenantis tiek savo, tiek draugo Žilvino pirmuosius donorystės žingsnius.

Anot jo, donorai yra unikalūs sveikatos apsaugos sistemoje, nes jie yra vieninteliai sveiki žmonės. Visos kitos organizacijos yra pacientų, kuriems reikia padėti. "Tik sveiki žmonės gali duoti kraujo, o kai kraujo nėra, gydytojas pila viską, ką turi", –  sakė D.Tumšys, tvirtindamas, kad jei būtų užtektinai kraujo, nereiktų taip gausiai naudoti cheminius vaistus.

Pasak jo, Lietuva atsilieka nuo kitų ES valstybių, kuriose gerokai dažniau preparatais iš kraujo gydomi net ir vėžiniai susirgimai.

Jis pats kraujo duoda maždaug keturis kartus per metus. Du kartus susiplanuoja duoti kraujo būtinai vasarą ir bent kartą – kalėdiniu laikotarpiu. Vasarą daug potencialių donorų atostogauja, o švenčių dienomis žmonės galvoja apie kitus – ne donorystės dalykus. Tačiau D.Tumšys pabrėžia, kad tokia dovana yra daug vertingesnė už įprastines Kalėdų dovanas.

"Sergančiųjų per šventes nesumažėja ir jie yra tiesiogiai priklausomi nuo tokios dovanos", – vyras aiškino, kodėl tradiciškai tarp Kalėdų ir Naujųjų metų susirenka ir kraujo duoda Nacionalinio kraujo centro darbuotojai ir bičiuliai.

Anot D.Tumšio, daugiausia kraujo Nacionalinis kraujo centras surenka per išvykas: per viešąsias akcijas arba darbovietėse, mokyklose, auditorijose. Jis skatina įmonių darbuotojus ar vadovus patiems susiorganizuoti tokią akciją, į kurią centro darbuotojai tikrai atvyks. Užtenka turėti maždaug 20 kv. m dydžio patalpą, kelis stalus ir kėdžių.

"Pirmas kartas visuomet gali būti sunkus. Fiziologiškai tai yra drastiškas dalykas, nes prarandate dalį kraujo. Moterys paprastai yra ir emociškai, ir fiziologiškai tvirtesnės, o dažniausiai duodami kraują alpsta vyrai", – pasakojo D.Tumšys.