Baritonas S. Zonys: be nuolatinio darbo nebūtų ir sėkmingų vaidmenų

– Koks jausmas tokiam jaunam žmogui tapti „Metų operos viltimi“?

– Tiesą pasakius, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, kai sužinojau apie apdovanojimą, buvau labai nustebęs. Kadangi „Metų operos solistų“ rinkimai buvo uždari, net nebuvo skelbiama, kas yra nominuoti, tikėtis nebuvo ko. Sužinojau tik tada, kai jau sulaukiau kvietimo atvykti į apdovanojimus (juokiasi). Bet tikrai labai malonu būti įvertintam. Labai gera žinoti, kad profesionalai pastebi tavo kasdienį darbą ir dar jį įvertina taip palankiai. Šis apdovanojimas, žinoma, įpareigoja. Galbūt tai didžiausias įsipareigojimas sau pačiam, tobulėti, augti, kad tą apdovanojimą galėčiau pagrįsti.

– Į „Metų operos viltį“ atvedė nuolatinis darbas ar sėkmingi vaidmenys?

– Manau, kad abu šie faktoriai. Be nuolatinio darbo nebūtų ir sėkmingų vaidmenų.

Žinoma, priežasčių yra ir daugiau. Jeigu nebūtų suteiktas šansas ruošti šiuos vaidmenis, tai ir nebūčiau pasiekęs tokio rezultato. Todėl labai vertinu kiekvieną gautą galimybę, nepaisant to, ar vaidmuo didesnis, ar mažesnis. Svarbu tai, kad gauni galimybę dirbti su profesionalais, kūrėjais, statytojais, scenos kolegomis, ir augti ne tik kaip atlikėjas, bet semtis patirties ugdyti ir savo asmenybę.

– Esate laimėjęs „Švyturio“ bendrovės aktyviam ir talentingam Klaipėdos krašto jaunajam menininkui skiriamą premiją – 4 tūkst. eurų. Spauda skelbia, kad ją investavote į savo meistriškumą. Ar meistriškumo kursai kainuoja tiek daug? Kaip dažnai važiuojate tobulintis į užsienį?

– Meistriškumo kursai kainuoja išties labai daug, žinoma, tai priklauso nuo to, pas ką važiuosi mokytis. Bet kai sieki profesionalumo iki preciziškai mažų dalelių, tai kainuoja tikrai daug. Galima būtų ir be tokių sumų apsieiti, bet vienos pamokos neužtenka, kad spėtum „apdoroti“ gautą informaciją, o ką jau kalbėti apie vokalinės technikos korekcijas. Reikia daugiau. Taip pat neužtenka vieną kartą nuvažiuoti. Balso klostės – tai raumenys – joms, kaip ir sportininkams, reikia nuolatinio trenažo ir profesionalo priežiūros. Kiekvieną mėnesį susitinku su vokalo pedagogu. Į užsienį keliauju bent 3–4 kartus per metus pasistažuoti. Tad tai tikrai kainuoja (juokiasi). Laimė, kad šį sezoną viskas klostosi taip, kad puikūs specialistai atvyksta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

– Turite ir daugiau apdovanojimų?

– Taip. Esu daugelio konkursų laureatas, prizininkas. Apdovanojimas, kuriuo ypač didžiuojuosi – už tarptautinius nuopelnus Lietuvai, skirtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tai labai gražūs prisiminimai. Tačiau negalima gyventi būtais pasiekimais, stengiuosi tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Dabartiniame pasaulyje šiandien tu apdovanotas, o rytoj tavęs gali nebeprisiminti. Todėl neturi užmigti ant laurų su apdovanojimais, o privalai dirbti ir dirbti (juokiasi).

– Kada supratote, jog būtent dainavimas Jūsų gyvenimo kelias? Gal būdamas mažas visai tuo nesižavėjote?

– Būdamas mažas aš išvis nežinojau, kas ta muzika, o juo labiau, kas ta opera. Paauglystėje pradėjau šiek tiek domėtis muzika, mokiausi savarankiškai groti gitara ir net negalvodamas apie dainavimą nepastebėjau, kaip atsidūriau konservatorijoje. Stojau į gitaros specialybę, tačiau, per stojamuosius pastebėję mano balsą, pakvietė studijuoti dainavimą. Kadangi tuo metu konservatorijoje buvo tik operinis dainavimas, pasirinkimo neturėjau (juokiasi). Po pirmų dvejų mokslo metų, dar besimokydamas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, 11-oje klasėje, dalyvavau ir laimėjau daug įvairių konkursų. Kai buvau pakviestas į apdovanojimų ceremoniją Lietuvos Respublikos prezidentūroje, susimąsčiau, kad tai šį tą reiškia. Taigi pradėjau mąstyti apie universitetą, kiek vėliau apie muzikinį teatrą, na o dabar jau dažnai leidžiu dienas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kas žino, kas bus vėliau (juokiasi).

– Operos scenoje atlikėjai profesionalią karjerą dažniausiai pradeda jau po 30-ies, tačiau Jūsų karjera prasidėjo labai anksti. Kokiuose teatruose jau teko dainuoti?

– Studijuodamas trečiame kurse, buvau pakviestas dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, tada dar visai neturėjau patirties, bet jau po metų laimėjau atranką ir buvau pakviestas stažuotis į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, ten tęsiu darbus ir dabar. Dar po metų gavau kvietimą dainuoti Jeruzalės operos festivalyje, teko dainuoti Jeruzalės salėse, Tel Avivo operoje, Beer Shevos miesto teatre. Bet pažadu, tai tik pradžia (juokiasi).

– Gal planuojate darbus užsienyje? Kokiuose naujuose pastatymuose Jus bus galima išvysti artimiausiu metu?

– Šiuo metu neplanuoju bėgti į užsienį, dabar ir Lietuvoje turiu labai daug darbų, projektų. Nemeluosiu, pasiūlymų turėjau, tačiau dainininko profesijoje svarbu šaltas protas. Nuo per didelio tempo greitai galima ir nualinti balsą.

Artimiausias mano pasirodymas bus kovo mėnesį naujame operos „Turandot“ pastatyme Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, balandį būsiu Grafas Danila operetėje „Linksmoji našlė“ (LNOBT), o kiek vėliau, gegužės mėnesį laukia „Don Žuano“ pastatymas Klaipėdoje, kur atliksiu pagrindinį Don Žuano vaidmenį. Taip pat kitą sezoną planuoju dalyvauti operetės „Kandidas“ ir operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymuose. Žinoma, kai tik yra proga dalyvauti geruose projektuose užsienyje, tikrai juose dalyvauju.

– Jūsų mėgstamiausios scenos partijos? Kurios Jus labiausiai tobulino kaip atlikėją? Ar turite svajonių partiją ateičiai?

– Man patinka visos mano atliekamos partijos. Tiek operetėse, tiek operose, tiek vaikiškuose spektakliuose jaučiuosi labai gerai. Galėčiau išskirti Grafo Danilo vaidmenį iš operetės „Linksmoji našlė“, kuris pareikalavo ne tik dainuoti, bet ir išmokti šokti. Dėkoju Jūratei Sodytei, kuri turėjo daug kantrybės mane mokydama (juokiasi). Herkaus Manto partija G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ privertė kone įsikūnyti į kitą žmogų. Šis vaidmuo pareikalavo didelės psichologinės ištvermės. Išskirčiau ir dabar kuriamą Pingo vaidmenį operoje „Turandot“. Kurdamas šį vaidmenį gavau labai daug patirties, žinių, sceninio meistriškumo.

Kalbant apie ateities vaidmenis – kada nors labai norėčiau sudainuoti Grafą di Luną iš operos „Trubadūras“ ir Rigoletą iš operos „Rigoletas“.

– Kaip tobulinate ar tausojate savo balsą?

– Neturiu ypatingų ritualų, stengiuosi palaikyti formą, kiekvieną dieną užsiimu „balso trenažu“. Vienas iš geriausių dalykų mano balsui – pastovumas (juokiasi). Taip pat rūpinuosi savo fizine forma, daug sportuoju.

O žalių kiaušinių ar kažkokių stebuklingų tablečių tikrai negeriu (juokiasi).

– Šių laikų operos solistas turi ne tik gerai dainuoti, bet ir atrodyti...

– Bet kuris profesionalus dainininkas žino, jog norint gerai „skambėti“ neužtenka vien turėti gerą balsą, reikia daug kitų faktorių. Ar gerai pavalgęs, ar pakankamai išsimiegojęs ir t. t. Na, o sportas duoda savų pliusų – ir išsimiegi geriau, ir esi priverstas atkreipti dėmesį į mitybą. Na ir, žinoma, išvaizdos pokyčiai, ir išugdyta ištvermė, kuri padeda repetuoti ilgas valandas. Juk repeticijose ne tik dainuojame, bet ir judame, šokame.

– Ar dainavimą Jūsų atveju galima vadinti gyvenimo būdu, ne tik profesija? Ar dainuojate savo malonumui?

– Būtent taip ir pasakyčiau. Tai tikrai nėra profesija. Mano atveju, aš nežiūriu į dainavimą kaip į darbą. Man tai malonumas, gyvenimo būdas, be kurio neįsivaizduoju savęs. Dainuoju visur ir visada. Prisipažinsiu, ne visada tik operą (juokiasi). Esu tikras fanatikas. Kaip maestro Virgilijus Noreika sakydavo: „Jei gali nedainuoti, tai nedainuok“, o aš negaliu nedainuoti (juokiasi).

– Ar tenka sulaukti gerbėjų dėmesio? Kuo tai dažniausiai pasireiškia?

– Dėmesio tikrai yra. Jis pasireiškia įvairiai. Nuo žinučių socialiniuose tinkluose iki to, kad besimaudydamas jūroje Tel Avive sutinku savo gerbėjų ir būnu užkalbinamas.

– Esate sukūręs šeimą, turite nuostabią Jus palaikančią žmoną. Ar nekyla problemų namuose, kai scenoje tenka prisipažinti meilę scenos partnerei?

– Tikrai ne, mano žmona, manau, viską puikiai supranta. Man pasisekė, kad mano žmona žino, ką reiškia dainuoti. Be jos pagalbos būtų sunku siekti karjeros. Ji žmogus, kuris padeda man viską sutvarkyti: suplanuoti laiką, pasiruošti psichologiškai. Ji ne tik šikną paspardo, kai reikia, bet ir yra didžiausias mano motyvatorius siekti savo tikslų (juokiasi).

– Koks Jūsų laisvalaikis? Ar turite hobių?

– Turiu keletą. Labai mėgstu sportuoti. Dar vienas hobis – žvejyba. Kai ilsiuosi po spektaklių, imu meškerę į rankas ir dingstu visai dienai (juokiasi). Tik gaila, tai būna retai. Na, o finalui – mėsos kepimas ant žarijų. Kepu lėtai ir nuobodžiai (taip sako mano žmona), o man patinka. Atsipalaidavimas ir pasimėgavimas viename (juokiasi).