Fotografijose – ledo išdaigos

Kol žiema niekaip neapsisprendžia, jau ateiti, ar dar luktelėti, Klaipėdos miesto savivaldybės Girulių bibliotekos-bendruomenės namų galerija iki vasario pradžios kviečia pasigrožėti klaipėdiečio Eugenijaus Nedzinsko (g. 1960) ledo kristalų fotografijomis.

Šovė spontaniška mintis

E.Nedzinsko ciklas „Ledo išdaigos“ atsirado labai spontaniškai ir be didelių kūrybinių kančių. Vieną ankstyvą žiemos rytą, palikęs miegančius namiškius, Eugenijus išsiruošė prie jūros. Su fotoaparatu ant peties, nes fotografija seniai tapo sunkiai tramdoma aistra. Ką fotografuos ir ar iš viso fotografuos, o gal tik pasivaikščios, nežinojo. Stebuklo iš anksto nesuplanuosi. O jis gal ir nebūtų įvykęs, jei į galvą nebūtų šovusi mintis atsigulti ant sušalusio smėlio. Eugenijus juokauja, kad visas „Ledo išdaigų“ ciklas sukurtas šliaužiojant pilvu. Mažyčius ledo kristalus reikėjo fotografuoti iš labai arti. Kuo labiau priartėji, tuo labiau kreipiasi ir abstrahuojasi vaizdas, kinta ir liejasi spalvos. O abstrakcija ir spalvos jį užvaldžiusios seniai, dar nuo tapybos laikų.

Eugenijus mokėsi K.Donelaičio mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija). Piešimo mokytojas A.P.Gužas ne vienam įskiepijo kūrybinį geismą, bet Eugenijui tuo metu ne tas rūpėjo. Jis grojo mušamaisiais mokyklos ansamblyje, šoko, dainavo. Retsykiais su klasės draugu nueidavo į jo brolio Alvydo Vasiliausko kūrybinę dirbtuvę.
Pradžioje tik stebėjo, o paskui pats panoro išbandyti. Galutinis postūmis, paskatinęs žengti kūrybos keliu, buvo gimtadienio proga dovanota dažų dėželė. Lemtinga.

Tapė Klaipėdos Monmartre

15 metų, nuo  1985-ųjų iki 2000-ųjų, Eugenijus tapė. Gaila, kad aliejinės tapybos darbai išsibarstė, buvo išdovanoti, o mažiau nusisekę tiesiog išrūko pro kaminą.
„Tam buvo palankios sąlygos, – juokavo menininkas. – Dirbtuvėje turėjau krosnį.“

Sovietmečiu beveik visas uostamiesčio Monmartras klestėjo senuose krosnimis šildomuose butuose Puodžių (tuometėje V.Kapsuko) gatvėje. 17-ajame name buvo įsikūrę profesionalūs menininkai Juozas Vosylius, Danutė Žalnieriūtė, Vladimiras Bogatyriovas, Ernestas Žvaigždinas, Olga Sourbajeva, kolekcininkas Edmundas Kolakauskas, o kituose glaudėsi „liaudininkai“ Fiodoras Syvakovas, A.Vasiliauskas, E.Nedzinkas, Antanas Bružas, Sigitas Bartkevičius, Valdas Puzonas ir nemažas būrys kitų.

Su neslepiama nostalgija prisimemena Eugenijus tuos kūrybinio pakilimo metus. Virė intensyvus meninis gyvenimas. Tiesiog čia, ankštose dirbtuvėse, buvo rengiamos autorinės parodos, gimdavo neįtikėtini kūrybiniai sumanymai. Būtent čia, Puodžių gatvėje, savo pirmąją autorinę parodą surengė dabar gerai žinomi tapytojai Arvydas Karvelis ir Audrius Jankauskas.

Laisvalaikiu pamėgo fotografuoti

Bet po nepriklausomybės atgavimo viskas ėmė keistis. Menininkams naujoji valdžia skyrė geresnes dirbtuves, senosios, įsikūrusios beveik miesto širdyje, neišvengė privatizacijos. Taip ir sugriuvo Monmartras. O gal ir jaunystės šėlsmas išblėso. Teko ieškoti kažko stabilesnio, ramesnio. Juk negali visų naktų aukoti mūzoms. Reikėjo pagalvoti ir apie duoną kasdieninę...

Dabar Eugenijus dirba duonos išvežiotoju, o laisvalaikio pomėgį – tapybą iškeitė į fotografiją. Kol kas. Dabar fotoaparatas ir filmavimo kamera yra nuolatiniai jo romantiškų pasivaikščiojimų palydovai. Šis gyvenimo etapas paskirtas fotografijai, bet E.Nedzinskas dar neatsižegnojo ir nuo tapybos. Tad ateityje iš jo galima tikėtis visko. Kūrybos, kaip ir stebuklo, iš anksto nesuplanuosi.