Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas – legendinis piršlys, sutuokęs daugiau nei 600 porų, pats vesti ryžosi tik sulaukęs brandaus amžiaus. Beveik 50 metų uostamiestyje gyvenantis aktorius kažkada dirbo mokytoju ir svajojo tapti žurnalistu, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.

Vaikystėje palikti randai

– Iš kur esate kilęs?

– Mano gimtinė – Šiaurės Lietuvoje Pakruojo rajone esantis miestukas Žeimelis. Jis prie pat Latvijos sienos. Ne veltui mus vadindavo skerslatviais. Pamenu, vaikystėje, kai grįždavo į gimtinę mokslus baigę mūsų kraštiečiai, jie tarmiškai jau nebekalbėdavo. Mes labai pykdavome, esą pasipūtę – kaip galima nebemokėti savo tarmės? O kai atvykau į teatrą 1966 m., tai ta mano tarmė man labai kišdavo pagalius į ratus. Kai užsimirštu, labai dažnai išsprūsta vienas kitas tarmiškas žodis. Tarmė – kaip prigimimas, grįžęs pas mamą visada kalbėdavau tarmiškai. Tas kalbėjimas ja būdavo didžiulė palaima.

– Ką atsimenate iš vaikystės?

– Aš esu karo vaikas, gimiau 1944 m. sausio 2 dieną. Savo vaikystę atsimenu nuo 1949-ųjų, kai man buvo penkeri. Tada mano tėvus vežė į Sibirą. Iki to laiko beveik neprisimenu nieko. Kai tėvas jau sėdėjo mašinoje ir šalia buvo stribai su šautuvais, aš atidariau trobos langą ir paklausiau: kada grįši, tėti? Jis atsakė, kad rytoj. O praėjo 8 metai, kol juos vėl pamačiau.

– Kodėl jūsų – vaikų kartu tada neišvežė?

– Manęs ir trimis metais vyresnės mano sesers neišvežė, nes abudu sirgome kokliušu. Tada tai buvo baisi liga. Rusas majoras liepė vaikų neliesti. Prisimenu, jis dar pasakė, kad mes neatlaikysime ir numirsime pakeliui. Tėvus išvežė į Joniškį, iš ten jau keliavo Sibiro link. Mes likome pas tėvo seserį Eleną, kuri buvo mokytoja. Ji mus ir užaugino, pas ją gyvenau iki 15 metų. Tėvams iš Sibiro leido išvykti 1956-ųjų pabaigoje, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Apsistojo jie Latvijoje. Ir tik 1988 metais mums atsiuntė dokumentą, kad tėvai yra reabilituoti. Ir viskas tik todėl, kad jie turėjo nemažai žemės, sovietiniu supratimu buvo buožės, o mes – buožiukai. Aš iki pat paauglystės kovojau su kiekvienu, kuris mane taip apšaukdavo. Man tai buvo didžiausias įžeidimas. Iš vaikystės pamenu dar vieną kone mistinį nutikimą. Tada dar gyvenau pas tetą. Vasarą per vieną audrą į mūsų namus įskriejo kamuolinis žaibas. Teta tik šūktelėjo, kad nejudėtume. Tas ugnies kamuolys praslinko pro pat mane į virtuvę ir pro praviras trobos duris – laukan. Nepadarė jokios žalos, nieko neuždegė ir nesužalojo. Tikras stebuklas, manau, tai buvo tarsi savotiškas ženklas, kad ir mane kažkas globoja.

– Ką reiškė augti be tėvų?

– Tai paliko didžiulį randą. Baisiausia, kai grįžo tėvai, pamačiau mamą apsigaubusią tokia didele rusiška pilka pūkine skara, man pasirodė tai taip baisu, kad pabėgau ir nepriėjau prie jų. Tada man buvo 13 metų. Tik vėliau supratau, jog tai buvo tos skaudžios pasekmės, – neturėjau tėvų, kai augau, kai man jų labiausiai reikėjo. Todėl aš daug metų buvau blogas mamai, neklausiau jos, klausiau tik tetos. Kai teta Elena mirė, Valerija Kuzmickaitė, kuri padėjo tetai mus auginti, už 150 rublių pardavė siuvimo mašiną "Singer" ir man nupirko kostiumą, batus, marškinius ir mėlynos spalvos lietpaltį. Ką po to įsigydavau, nebeprisimenu, bet šitas kostiumas lig šiol liko atmintyje.

– Kada vėl suartėjote su mama?

– Aš visu kuo buvau panašus į ją – ir išvaizda, ir charakteriu. Juk nuo 18 metų pradėjau rėdytis Kalėdų Seneliu, pradėjau piršliauti, tas judrumas, bandymas prasigyventi buvo paveldėtas iš mamos. Paskui mes labai suartėjome. Mano mama mirė prieš 5 metus, sulaukusi 95-erių.

Iš mokyklos – į teatrą

– Kuo norėjote būti užaugęs?
– Turėjau puikius mokytojus, tai buvo legendos. Man teko tokia laimė. Jie daug ko mane išmokė, tada svajojau tapti žurnalistu, bet tremtinių vaikų į šios specialybės studijas nepriėmė.

– Ką veikėte baigęs vidurinę mokyklą?

– Pabaigęs mokyklą, iš karto pradėjau mokytojauti. Pustrečių metų buvau Liesų aštuonmetės mokyklos mokytojas, dėsčiau istoriją, fizinį lavinimą ir viską, ko reikėdavo. Vadovavau mokyklos chorui, rajone laimėjome trečią vietą. Groti akordeonu išmokau savarankiškai. Mokytojų seminaruose kalbėjau be užrašų. Pamenu, viename tokiame renginyje prie manęs priėjo Šiaulių pedagoginio instituto profesorius Jonas Aničas ir paklausė, ką aš baigęs. Pasakiau, kad tik vidurinę mokyklą, bet jis vis tiek pakvietė mokytis į pedagoginį institutą.

– Tačiau mokytoju netapote?

– Netapau, jau tada mano prigimtis šaukė kitur. Nors aktoriaus ir pedagogo profesijos labai panašios. Mokytojas dirba prieš 30 vaikų klasę, o aktoriaus auditorija – 10 kartų didesnė. Į teatrą atėjau labai atsitiktinai. Kai mokytojavau, buvau išsinuomojęs kambarį pas vieną kaimo gyventoją, o jo sūnus studijavo Klaipėdos politechnikume. Jis atsivežė pas tėvus laikraštį "Tarybinė Klaipėda". Man į rankas pakliuvo jo skiautė, kur ir perskaičiau skelbimą, kad Klaipėdos dramos teatras renka aktorių studiją. Tai buvo 1965-ųjų pabaiga.

– Kaip sekėsi atrankoje?

– Atvažiavau į Klaipėdą, režisierius Povilas Gaidys rinko studiją. Man buvo taip keista, kad čia vieni kitus pažįsta, o aš iš bendro išsilavinimo žinojau tik Vytautą Paukštę, Balį Barauską, Vytautą Kanclerį, P.Gaidį, ir viskas. Praėjau pirmą turą, prie manęs tada priėjo šviesaus atminimo aktorius Algis Kubilius ir nuramino, kad viskas bus gerai. Laukė antras turas. O kur man čia – Klaipėdoje apsistoti, juk aš nieko nepažįstu. Tuometis teatro vadovas Balys Juškevičius liepė scenos darbininkams atnešti kulisus ir aš ant jų pernakvojau senojoje teatro studijoje. Taip buvau priimtas į teatrą. Kai pirmąją naktį praleidau teatre, žinoma, man net mintis negalėjo kilti, kad kada nors būsiu šio teatro direktorius.

– O kada ėmėte filmuotis kine?

– 1967 m. mane priėmė į kino studiją, gaudavau 75 rublių algą. Be darbo teatre, vaidinau ir maždaug 30 filmų. Mano fizionomija, tarybinių laikų standartais, tiko vaidinti tik banditus. Net "Velnio nuotakoje" vaidinau velnią. Pamenu, nuvažiavome į Kaukazą, į Osetiją filmuoti dangų su angelais. Visi rengiasi filmavimui, paklausiau Arūno Žebriūno: o kaipgi aš? A.Žebriūnas sako: "Gediminai, koks iš tavęs angelas, rytoj filmuosime velnius, ten ir vaidinsi".

Piršlys vedė paskiausiai

– Kaip susipažinote su savo žmona?

– Supažindino. Aš gi – senas piršlys. Atšokau daugiau nei 600 vestuvių. Gyvenime buvo visko iki to, bet sulaukęs 36-erių vis dar buvau nevedęs. Tais laikais tai jau buvo labai brandus amžius vedyboms. Tada mane supažindino su septyneriais metais jaunesne moterimi. Buvo nesmagumas, kai pačiam reikėjo eiti susirašyti į Metrikacijos skyrių. Visos darbuotojos turbūt būtų nualpusios, juk ten tiek metų piršliu apsireikšdavau. Todėl Metrikacijos skyriaus vedėja Danutė Urvakienė, suprasdama situacijos delikatumą, atsinešė visus reikiamus dokumentus į mano namus ir ten mus surašė.

– Tai jūsų paties vestuvėse nuotaka buvo be baltos suknelės ir jūsų nelydėjo didžiulė vestuvininkų svita, kaip buvo įprasta tais laikais?

– Tikrai taip. Susirašėme namuose ir nuėjome į restoraną "Vėtrungė", dainavo Simonas Donskovas. Bet iki šiol man žmona priekaištauja, kad nevilkėjo baltos suknelės, kad vestuvinių nuotraukų nedarėme. Ir dukros jai pritaria. Na, bet kaip aš galėjau eiti fotografuotis? Klaipėda –  ne toks jau didelis miestas. Kiek tų vestuvių nuotraukų iki tol buvo prifotografuota, kuriose piršliavau? Bet juk ne tai svarbiausia. Svarbu, kad mes jau daugiau nei 30 metų kartu ir užauginome dvi šaunias dukras.

Vizitinė kortelė

Gimė 1944 m. sausio 2 d. Žeimelyje Pakruojo raj.
Baigė Klaipėdos dramos teatro Dramos studiją, LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus.
Nuo 1967 m. yra Klaipėdos dramos teatro aktorius, nuo 2001 m. – šio teatro direktorius.
Svarbiausi vaidmenys teatre – Teisėjas (Č.Dikenso "Pikviko klubo užrašai"), Petrinas (A.Čechovo "Nebaigta pjesė"), Jonas (S.Poškaus "Prieš išskrendant į rojų") ir kt.
Vaidino kino filmuose "Vyrų vasara" (rež. Marijonas Giedrys), "Žaizdos žemės mūsų" (rež. M.Giedrys), "Kapitonas Džekas" (rež. Ada Neretniece), "Herkus Mantas" (rež. M.Giedrys), "Velnio nuotaka" (rež. A.Žebriūnas), "Pirmas reisas" (rež. Ajan Šachmalijeva), "Ilga kelionė prie jūros" (rež. Algirdas Araminas), penkiuose Algimanto Puipos režisuotuose filmuose ir daugelyje kitų.
Žmona Virginija, dukros Agnė ir Gintė, turi 11 metų anūką Tautvydą ir 1,5 metukų anūkę Ugnę.