I.Kuznecova: vaikai yra reikli ir griežta publika (interviu)

Sunkiau įtikti

– Spektaklis skirtas 5–10 metų vaikams. Sakykite, kuo skiriasi šokio spektaklio vaikams ir suaugusiesiems kalba?

– Manau, kad leksika neturi skirtis. Netikiu, kad vaikams reikia primityvaus, o suaugusiesiems subtilesnio judesio. Svarbu perteikti atpažįstamas situacijas, sudaryti sąlygas atpažinti save jose. Tarp kitko, spėjau išgirsti, kad šiuo spektakliu domisi ir suaugusieji – atpažįsta jame daug ką iš savo gyvenimo, identifikuoja tam tikrus asmenybių tipus, su kuriais tenka susidurti.

Tikiu, kad norint, jog spektaklis būtų suprantamas ir priimtinas publikai, pirmiausia pats kūrėjas turi žinoti, ką daro. Kaip žiūrovai gali suprasti apie ką kalbama, jei kalbėtojas nežino ką sako.

– Ar vaikų publika skiriasi nuo suaugusiųjų publikos?

– Vaikams įtikti yra sunkiau. Jie reaguoja iš karto – jei nepatinka, jei nuobodu – taip ir pasako. Suaugusieji gali nutylėti, pameluoti, vaikai yra reikli ir griežta publika.

Bet šiaip galiu džiaugtis, kad šiuolaikinio šokio situacija Klaipėdoje gerėja, spektakliuose gausėja žiūrovų. Jaučiu, kad ir pati prie to prisidedu – daug laiko skiriu edukacijai. Ir tai veikia! Pavyzdžiui, mama atvedė vaiką pas mane šokti ir galiausiai pati įsijungė į „Balkono lydekas“. Tokių istorijų yra ir daugiau. Suprantam, norisi dar daugiau žiūrovų, rasti kelią pas juos, bet tai bendra daugelio teatrų ir kitų kultūros institucijų problema.

Komentaras

Agnija Šeiko

choreografė, šokėja, šiuolaikinio šokio teatro„Padi Dapi Fish“ direktorė

Savo naujuoju spektakliu I.Kuznecova nagrinėja vaikams aktualias temas – patyčių, buvimo savimi problemas. Jam pritaikyta specifinė šokio kalba – įdomu stebėti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – tikrai rastas tinkamas raktas. „Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos“ – neperkrautas, minimalistinės estetikos spektaklis, kurį atlieka scenos profesionalių komanda.

Mūsų teatre vaikų ir jaunimo spektaklių krypties tvirtinimas yra prioritetinis uždavinys. Tai – vienas iš būdų užsiauginti publiką, padėti jai suprasti šiuolaikinio šokio kalbą. Jei nekomunikuosime su vaikais ir jaunimu, jie liks nuošalėje, nepriartės prie mūsų. Todėl didelį dėmesį ir nemažai finansinių išteklių skiriame vaikų spektaklių statymui, plečiame edukacinės veiklos aprėptis, numatome stovyklas. Pavyzdžiui, jau antrus metus vyksta „Šokio pusryčiai“, kuriuos veda ta pati I.Kuznecova ir Laura Geraščenko, šio užsiėmimo metu tėvai kviečiami pabūti kartu su vaikais, bendrauti su jais kūrybiškai, per judesį. Šiuo metu planuojame daug naujų veiklų, jungiamės su kitais teatrais.

Dar viena paminėtina edukacijos kryptis – darbas su negalią turinčiais žmonėmis. Viena iš mūsų šokėjų Dovilė Binkauskaitė jau nebe pirmus metus dirba su jais. Ne tik dirbame su šiais žmonėmis, bet žengėme žingsnį pirmyn ir, suformavę grupę, važiuojame į mokyklas, įmones – žmonės su negalia dirba greta mūsų, kuria kartu. Tai – tikrai sėkmingas projektas.

Mūsų akiratyje ne tik jaunoji karta, bet ir visi miesto gyventojai. Su Prancūzų kultūros institutu ir Prancūzijos ambasada rengiame projektą, kuriuo siekiame įtraukti įvairaus amžiaus žmones į judesio užsiėmimus miesto erdvėse. Manau, kad reikia labiau pasistengti kviečiant klaipėdiečius būti savo miesto šeimininkais – kartais, gyvenant savo rutinos maršrutuose, miestas lieka nebepastebimas.

Mūsų veiklų laukas platus – visos jos man labai rūpi ir matau jų prasmę. Norime prisidėti prie mąstančio, kūrybingo žmogaus auginimo, prie gyvo miesto kūrimo.