Į Klaipėdą – tėvo keliais

Prie malūno – 1942 metais

Klaipėdoje viešintys Jacques Guiffault ir jo žmona Françoise, kaip ir prieš metus mūsų mieste lankęsis jų tėvynainis François Leclerc, seka seniai mirusio tėvo pėdsakais mūsų mieste.

J.Guiffault iki ašarų jaudinosi, kai savo akimis pamatė Dangės krantinėje ryžių malūnu vadinamą pastatą.

Būtent prie šio statinio jo tėvas nusifotografavo 1942 metais, kai būdamas karo belaisviu Klaipėdoje dirbo ir gyveno.

Jau pensininkas J.Guiffault po ilgo bendravimo su istorijos entuziastu, kretingiškiu Romualdu Beniušiu, nusprendė apsilankyti Klaipėdoje ir muziejui padovanoti šeimos relikvijas susijusias su mūsų miestu.

Vienas labiausiai jaudinančių įvykių šio vyro gyvenime buvo nakvynė senoje tėvo nuotraukoje užfiksuotame pastate, kuriame dabar veikia viešbutis.

Šio prancūzo padovanoti karo meto pinigai, nuotraukos, Raudonojo kryžiaus jo tėvui į nelaisvę Klaipėdoje atsiųstas pranešimas apie mamos mirtį bei keli kiti dokumentai papildys baigiamą rengti muziejaus karo ekspoziciją.

Šias šeimos relikvijas perduoti muziejui vyras nusprendė pasitaręs su broliais.

"Pono J.Guiffault pasakojimas apie tėvą bei tokį pat likimą išgyvenusius tautiečius papildė mūsų mesto istoriją. Sužinojome naujų detalių apie prancūzų ir belgų belaisvius, kalintus Klaipėdoje. Jo dovanoti daiktai, tikrieji istorijos liudininkai, iš čia nukeliavo į Prancūziją ir po daug metų grįžo į mūsų miestą. Jie liudija ne tik vieno žmogaus istoriją, bet ir įrodo, kaip tikroji tiesa buvo iškreipiama sovietinių istorikų", – teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Tiesą praskleidė dėžutė

Pirmaisiais pokario metais gimęs Jacques Guiffault yra vienas iš trijų paminkladirbio iš Bretanės Paul Guiffault sūnus.

Tik 1981 metais, kai mirė jo tėvas, vyras rado dėžutę, kurioje buvo prieš kelis dešimtmečius darytos nuotraukos bei pageltę Antrojo Pasaulinio karo metų dokumentai.

Toje pačioje dėžutėje J.Guiffault rado tėvo ir mamos vienas kitam rašytus laiškus.

Iš jų tapo aišku, kad mama siųsdavo sutuoktiniui siuntinius.

Būdamas vaikas J.Guiffault girdėjo tėvą minint Klaipėdos, tada vadintos Memeliu, vardą, prisiminė jį pasakojus apie Rusijos šalčius ir ten patirtą badą.

Tačiau kaip ir kodėl ten pakliuvo, senasis Guiffault vengė atvirauti.

Tuo metu nebuvo įprasta vaikams primygtinai kalbinti tėvus, ypač tomis temomis, kurios jiems buvo nemalonios.

Susidomėjęs, kaip ir kodėl tėvas pateko į tolimą kraštą, vyras kreipėsi į archyvą ir gavo nemažai atsakymų į jam kilusius klausimus.

Į karą 1939-aisiais P.Guiffault išėjo būdamas trisdešimties, jis jau buvo penkerius metus vedęs ir turėjo vieną sūnų.

1940-ųjų vasarą P.Guiffault pateko į nelaisvę.

Kaip ir daugybė kitų tautiečių, jis buvo kalinamas karo belaisvių stovykloje, o vėliau atvežtas į Klaipėdą.

Čia labai trūko darbo rankų. Vietos vyrai kariavo. Belaisviai turėjo užimti jų vietą fabrikuose, dirbo ūkininkų laukuose, akmens skaldykloje, padėjo Kuršių nerijos žvejams, statė namus, kai kurie net dirbo Klaipėdos viešbučiuose.

Kadangi tarp Vokietijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta sutartis dėl karo belaisvių laikymo sąlygų, prancūzai ir belgai Klaipėdoje gyveno ypatingai nevargdami.

P.Guiffault 1942 metais čia gavo prancūzišką pasą ir po miestą galėjo vaikštinėti vilkėdamas civiliais rūbais.