Pokario Klaipėdos laikraščio "Raudonasis švyturys" pirmuosiuose puslapiuose šlovinami sovietinės santvarkos privalumai bliūkšta atsivertus paskutinįjį šio dienraščio lapą. Aplaidumas, neūkiškumas ir vagystės, jau nekalbant apie nepagarbą dirbančiam žmogui, buvo ypač slogi pirmųjų pokario metų kasdienybė mieste.

Įjungė propagandos mašiną

Pokario Klaipėdoje sovietinė ideologinės propagandos mašina vos įžengus Raudonajai armijai įsijungė visu jėga. Pradėjus gaivinti miestą, dar tais pačiais metais imta leisti ir dienraštį "Raudonasis švyturys".

Pirmuosiuose laikraščio puslapiuose, kaip įprasta tiems laikams, – smegenis plaunantys oficialūs pranešimai iš Kremliaus, tolesniuose – partijos direktyvos, ką ir kaip reikėtų daryti keliant karo sugriautą šalies ūkį, o paskutiniame dienraščio lape jau galima rasti ir tokių žinučių, kurios aiškiausiai atspindi, kuo alsavo miesto žmonės pirmaisiais pokario metais Klaipėdoje.

Maisto ir kitų elementariausių buitinių daiktų stygius slėgė klaipėdiečius.

Tačiau buvo tokių, kurie prieidavo prie gėrybių ir tuo piktnaudžiavo. Tokius piktadarius anuomet viešino spaudoje.

To meto viešas informacijos srautas liudija, kokie buvo vagysčių, aplaidumo ir neūkiškumo mastai pačioje laimingiausioje pasaulio valstybėje.

Griovė, kas dar nesugriauta

Kritika ir savikritika į partijos struktūrą buvo įtraukta dar nuo jos įkūrimo laikų. Taigi kritikuoti niekdarius ir juos bausti buvo netgi privaloma.

Todėl tam buvo skirta nemaža dienraščio "Raudonasis švyturys" paskutiniojo puslapio dalis.

Sovietmečio epochą garbinantys asmenys mėgo deklaruoti, kad miestą po karo rado visiškai sugriautą ir jį naujai atstatė. Tačiau ilgainiui įrodyta, kad jau gerokai po to buvo sunaikinta keli šimtai visiškai sveikų pastatų senamiestyje, taip pat ir Klaipėdos prieigose.

Štai ką 1946 m. rašė "Raudonasis švyturys" (kalba šioje ir kitose citatose netaisyta – A.D.):

"Kaip ir daugelis įstaigų bei įmonių, taip ir Klaipėdos Ryšių kontora yra gavusi sau pagalbinį ūkį. Ryšininkams ūkis buvo atleistas Jakų kaime, Sendvario valsč., kur kitados yra buvusi Klaipėdos radijo stotis. Ten pat yra didelis 3 aukštų radijo stoties pastatas, per karą nedaug tenukentėjęs. Klaipėdos Ryšių kontoros viršininkas Jarochinas savaip suprato pagalbinio ūkio uždavinį. Jo manymu, Jakų pagalbinis ūkis turi aptarnauti Ryšių kontorą malkomis ir statybine medžiaga. Ir tuo metu, kai Klaipėdos krašte verda didelis atstatymo darbas, viršininkas Jarochinas imasi griovimo darbo. Jis įsako išplėšti Jakų radijo stoties rūmų lubas ir grindis, langus ir duris ir juos pargabenti į Klaipėdą. Suskaudo širdį kaimo ir apylinkės gyventojams, išvydus naikinamąjį darbą."

Maisto grobstymas – norma

Pirmaisiais pokario metais ypač aktualus buvo maisto klausimas, tad "Raudonajame švyturyje" dažnai pasitaikydavo klaipėdiečių pasipiktinimų, kad kai kurie "draugai" piktnaudžiauja savo užimama padėtimi.

"Maitinuos Klaipėdos apskrities kooperatyvo valgykloje ir dažnai susimąstau. Pas mus visada kitaip, nei kitur. Jei, pav., Kauno valgyklose iš kruopų nors čiučelas lipink, tai mūsų valgykloje jų visai nematyti. Vandenėlis toks grynas ir balzganas, o kruopelės nė su ranka, ne tik su šaukštu, nepagausi. Nedaduotų valgyklai kruopų skaičius vis auga ir auga. Šiandien galima tiksliai pasakyti, kad 166, 4 kilogramų kruopų Klaipėdos valstybinė Prekyba taip ir neatidavė valgyklai", – rašė pokario dienraštis.

Tiesa, apsivogusius veikėjus, jei tik išsiaiškindavo, bausdavo ir jų atvejus viešindavo.

"12-osios Amatų Mokyklos Klaipėdoje direktorius Stasys Skeivys, išnaudodamas savo padėtį, sistemingai apvaginėjo mokyklos mokinius, atiduodamas valgyklon mažesnes produktų normas, o užrašinėjo didesnes, iš sąrašų neišbraukdavo mokinių, išstojusių iš mokyklos, ir jiems išiminėjo aprūpinimą, gautuosius produktus pasiimdamas sau. Tuo būdu susidarė asmeninę atsargą: 150 kg sviesto, 100 kg augalinio sviesto, 200 kg miltų, 50 kg slyvų vaisių, 150 kg cukraus, 40 kg kiaušinių miltelių, 40 kg kavos ir t.t. Už visą tai St.Skeivio laukia sunki ir pelnyta bausmė", – rašė "Raudonasis švyturys".

Dienraštyje aprašytas ir kitas skandalingas atvejis, kai Klaipėdos mašinų traktorių stotyje po maisto kortelių išdavimo patikrinimo išaiškintas duonos grobstymo faktas.
Per mažiau nei pusmetį iš valstybinio fondo pasisavinta apie 4 tonas duonos. Vėlesniuose laikraščio numeriuose informuojama, kad kaltieji surasti ir jiems iškelta baudžiamoji byla.

Kur dingo algos?

Vėluojančios algos ar visai neišmokami atlyginimai, pasirodo, ne tik laukinio kapitalizmo skaudulys. Algas "užmiršdavo" sumokėti ir pačioje geriausioje pasaulio valstybėje.

"Ūkio buhalterė drg. Gedminskienė sakė, kad jau antrus puspadžius baigia nuplėšti bevaikščiodama į komunalinio ūkio skyriaus buhalteriją dėl dirbančiųjų atlyginimo. Bet iki šiol jie nepasirūpino mums net einamos sąskaitos banke atidaryti, nors įsiskolinimas siekia už visą pusmetį", – taip nuoskaudą laikraštyje liejo miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus pagalbinio ūkio tarnautojų ir darbininkų atstovai.

"Įdomu, ką galvoja Klaipėdos Apskrities Vykdomojo Komiteto Komunalinio Ūkio skyriaus vedėjas drg. Paulauskas? Taip tęstis negali. Reikia suprasti, kad tik pirštais skaičiuodamas negautą algą – nepragyvensi", – rašoma kitame "Raudonojo švyturio" numeryje.

Tačiau yra žinutė ir apie tai, kad Klaipėdos prokuratūra patraukė teismo atsakomybėn "Klaipėdos apskrities Pramkombinato direktorių Steponą Gintautą už tai, kad jis nuo 1945 metų balandžio mėn. nėra išmokėjęs Pramkombinato darbuotojams atlyginimo sumoje 81.000 rb.".

Neūkiškumas badė akis

Pokaryje aplink Klaipėdą buvo įsteigta daugybė tarybinių ūkių ir kolūkių, kurie maistu aprūpindavo ir miestą.
Žmonės dar neužmiršę, kaip reikia ūkininkauti, buvo priblokšti nusikalstamo neūkiškumo.

Kone kiekviename laikraštyje šmėžavo žinutės apie tai, kad per patį šienapjūtės įkarštį koks nors draugas tresto direktorius darbininkus iš pievų nugena į mišką pjauti medžių.

"Apie pietus atvilnijo lietus ir apie 10 vežimų šieno sulijo. Sulijo ir guli dar ir dabar galvijų miniojamas, pūva, o darbininkai kerta mišką tikėdami, kad rudenį reiks eiti šienauti", – rašė "Raudonasis švyturys".

Žmones piktino ir sušaldyta tona bulvių, supūdyti rugiai, iš bado dvesiantys kolūkio gyvuliai, todėl neretai vienintelis ginklas prieš tokį nusikalstamą sovietinį "ūkininkavimą" buvo tik feljetonas laikraštyje, kuriame žmonės savo nuoskaudas liejo Ezopo kalba.

"Kooperatiškas linksniavimas Priekulėje: vardininkas kas? – uždaryta kooperatyvo krautuvė. Kilmininkas ko? – nėra krautuvėje vedėjo. Naudininkas kam? – vedėjas nepatiki darbų pardavėjai. Galininkas ką? – matome "mažai" miegantį vedėją. Įnagininkas kuo? – su nesusitupėjusia kooperatyvo valdyba. Vietininkas kame? – kooperatyvo tarnautojų biurokratizme, savo pareigų neatlikime, visų valstiečių reikalų užmiršime", – rašoma "Raudonajame švyturyje".

Patyčios – kasdienybė

Sovietmečiu visuomenėje radosi nauji žodžiai "kombinuoti" ar "susiveikti" ir jie reiškė ne ką kita, o vogimą iš valstybės, taigi ir iš kitų piliečių. Taip ėmė formuotis naujos vertybės.

Žmonės naujos santvarkos buvo sulyginti, tai yra nuskurdinti ir apiplėšti, bet dauguma taip gyventi nenorėjo, todėl jie ėmė "suktis", net rizikuodami pakliūti į kalėjimą už vagystes.

Pagarbos, užuojautos ir net žmoniškumo bemaž neliko. Užimantieji geresnes pozicijas, tai yra esantieji arčiau gėrybių, pasijusdavo aukščiau kitų.

Naujosios tarybinės Klaipėdos gyventojai netruko pajusti, ką reiškia ateiti į kirpyklą, į siuvyklą, pas batsiuvį, į parduotuvę ar užkandinę. Kokie galingi tampa tie, nuo kurių jie staiga tapo priklausomi.

"Raudonajame švyturyje" iš tų laikų yra smagus feljetonas, kaip padavėja ignoravo du pusamžius klientus, nes buvo prastai nusiteikusi.

Tame pačiame laikraštyje rašoma, kaip dėl geležinkelio kasininkės kaltės grupė studentų taip ir neišvyko iš Klaipėdos namo, o "liko perone bestovį be pastogės, be maisto, be pinigų", kaip pieštukų, kurių neįstengė atvežti tie, kam tai padaryti priklausė, reikėdavo važiuoti į Šilutę.

Galiausiai paties laikraščio prenumeratoriams tekdavo laukti tris savaites, nes jo niekas nesiteikdavo atnešti laiku.
Nemažai šių iškreiptų vertybių gyvos ir šiandien, ypač valstybinėse struktūrose, tačiau privačiame sektoriuje situacija seniai pasikeitusi, nes ten pagarbą klientui neišvengiamai formuoja rinka.