Medikas laimę atrado Lietuvoje

Tamsiaplaukis, žaviai besišypsantis armėnų kilmės gydytojas Albertas Albertjanas gerai pažįstamas ne tik Klaipėdoje, kur dirba ligoninėje bei vadovauja savo tautiečių bendruomenei, bet ir Gargžduose, kur pradėjo savo profesinę karjerą ir su šeima gyvena jau beveik tris dešimtmečius. Tačiau pradžia iš saulėtos Armėnijos į Lietuvą medicinos studijuoti atvykusiam jaunuoliui anuomet nebuvo lengva.

Nustebino ir maistas, ir dangus

– Iš kur konkrečiau esate kilęs?

– Esu iš Armėnijos, Giumri miesto, buvusio Leninakano. Mano tėtis ir mama yra medikai.

– Kada ir kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Šiemet bus 34 metai, kai iš Armėnijos atvykau studijuoti į tuometį Kauno medicinos institutą. Jerevane kažin ar būčiau įstojęs, nes ten konkursai studijuoti medicinos mokslus visada buvo labai dideli. Tad ieškojau alternatyvų. Pasirinkau Kauną. Egzaminus laikiau rusų kalba. Mūsų kurse buvo dvi rusakalbių grupės.

– Ar tėvai lengvai išleido jus taip toli?

– Nelengvai, bet turėjau labai didelį norą tapti gydytoju. Mano žmona Naira – irgi gydytoja, esame iš to paties miesto, jos tėvų namai toje pačioje gatvėje, kaip ir mano tėvų. Ji atvažiavo metais vėliau taip pat studijuoti į Kauną. Bet tada dar nebuvome susituokę.

– Kaip jautėtės, atvykęs į Lietuvą, juk Armėnijoje ir klimatas, ir maistas, ir žmonės kitokie?

– Į Lietuvą atvykau vos septyniolikos. Atvažiavau iš saulėto krašto, kur per metus būna apie 300 saulėtų dienų. Į Kauną vykau pilnas džiaugsmo: štai prasidės mano naujas gyvenimas. Įsivaizdavau, kad ir Lietuvoje bus taip šilta, kaip Armėnijoje. O čia rugsėjį prasidėjo lietūs ir galo nesimatė. Pas mus lyja gal pusvalandį, dažniausiai 10 minučių, paskui vėl išsigiedrija. O čia užtraukė ir pradėjo pilti kaip iš kibiro. Be to, buvau visiškai vienas – nei pažįstamų, nei draugų ir laukė labai sunkios studijos. Po kelių dienų euforijos, kad esu studentas, beveik neliko, buvo visiškai nesmagu. O paskui pamažu susipažinau su kitais studijų draugais, tarp jų buvo ir armėnų.

– O kaip pripratote prie lietuviškos virtuvės, juk atvykote studijuoti dar tais laikais, kai labai didelio pasirinkimo vaisių ar daržovių, galiausiai mėsos čia nebuvo?

– Armėnų šeimose daug gaminama, jie mėgsta valgyti namie, o tada dar ir nebuvo tiek kavinių bei restoranų. Taigi tuo metu, mano supratimu, čia iš viso man nebuvo ką valgyti. Kaune buvo vienintelė vieta, kur buvo galima daugmaž normaliai ir palyginti skaniai pavalgyti. Tiesa, studentams tai buvo labai brangu. Medicinos instituto kavinėje pietūs tada kainavo 50 kapeikų, o stipendija siekė 40 rublių. Už stipendiją buvo galima nupirkti į namus lėktuvo bilietą Vilnius–Jerevanas, regis, jis kainavo 33 rublius. Priešais institutą stovėjo statybininkų valgykla, kur pietūs kainavo apie rublį, dvigubai brangiau nei institute, bet skaniau. O dar skaniau buvo "Baltijos" restorane, kur pietų kaina siekė 3,5 rublio. Studentui tai jau labai dideli pinigai, bet pavalgius ten, visą dieną būdavai sotus, nes po studentiškų pietų, praėjus dviem valandoms, vėl norėjosi valgyti. Kartais pasilepindavome restorano maistu.

– Kokie lietuviški patiekalai jus labiausiai nustebino, prie ko nepripratote iki šiol?

– Šaltibarščiai manęs labai nenustebino ir visai patiko, mes patys gaminame sriubą iš rūgpienio. Mane nustebino kepinti spirgučiai, nes iš kiaulienos, be šašlykų, pas mus nieko negamina. O virta raugintų kopūstų sriuba su kiauliena buvo kažkas neįmanomo. Vien tas kvapas man tada buvo mirtinas. O dabar – tik duok. Pamenu ir pirmą "pažintį" su cepelinais. Dirbome kolūkyje su studentų būriu, merginos ilgai žadėjo, kad pagamins cepelinų. Ir vieną dieną prisiruošė. Grįžome iš darbo laukuose labai išalkę, pasidžiaugėme, kad pagaliau pavalgysime gero naminio maisto. Kartu dar buvo toks kurso draugas armėnas. Ir staiga pajutome tą spirgučių kvapą. Jis tik paragavo ir išbėgo. O kadangi aš nesu per daug išrankus maistui, tai suvalgiau, bet beveik per jėgą. O dabar cepelinų – tik duokite. Visa mano šeima priprato prie cepelinų. Kaip suprantu, jie tada buvo labai skanūs, tik labai jau neįprastas maistas.

Skaudžių permainų metas

– Ar labai pasiilgdavote namų?

– Labai. Tik ten nuvykti būdavo gana sudėtinga. Tačiau kartą per metus vasarą grįždavau į Armėniją.

– Ar po studijų neplanavote grįžti į tėvynę?

– Į institutą įstojau 1985 m., kiek pasimokius, mane paėmė į kariuomenę. Tarnavau Tbilisyje ir Azerbaidžane, Nachičevanėje, 130 km nuo Jerevano. Paguoda ta, kad kelis kartus galėjau grįžti namo. Į studijas Kaune sugrįžau 1987 m. lapkritį, ir netrukus Azerbaidžane, Sumgaityje, prasidėjo armėnų žudynės. Po to – įvykiai Baku, galiausiai įsiplieskė Karabacho karas. Mano padėtis buvo labai dviprasmiška, tarsi norėjosi grįžti, kai viskas ten prasidėjo, bet buvau nebaigęs studijų. Taigi buvau nei karys, nei gydytojas. Privalėjau pabaigti mokslus. O po medicinos studijų atsidūriau Gargžduose, kur su šeima gyvenu iki šiol.

– Praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Armėnijai teko ne vienas skaudus išbandymas. Netoli jūsų gimtojo miesto, Spitake, 1988 m. įvyko 7 balus viršijęs žemės drebėjimas. Ar kas nors iš jūsų artimųjų nukentėjo per tą katastrofą?

– Giumri yra 30 km nuo Spitako, kuriame ir buvo to drebėjimo epicentras. Giumri gyveno apie 200 tūkst. gyventojų. Tada mano gimtajame mieste griuvo mokyklos, ligoninės, institutai, universitetai, visi naujai pastatyti devynaukščiai. Visa tai įvyko prieš pat vidurdienį, kai vaikai buvo mokyklose, o suaugusieji – darbe. Oficialiai žuvo apie 25 tūkst. žmonių, bet neoficialiai aukų buvo kur kas daugiau. Mano tėvai tuo metu dirbo ligoninėje. Ta ligoninė statyta dar vokiečių belaisvių, sienos – metro storio. Šis pastatas liko sveikas. Visi kiti virto griuvėsiais. Pasakojo, kad labai baisu buvo gimdymo namuose, kur nuo požeminių smūgių sproginėjo radiatoriai ir daug pacienčių buvo nutvilkytos karštu vandeniu. Vis dėlto yra versija, kad tai nebuvo žemės drebėjimas, o panaudotas kažkoks ginklas. Kiek čia tiesos, neaišku. Nes po to tokių žemės drebėjimų tame regione daugiau nebuvo. Be to, buvo keletas keistų sutapimų. Japonų ar prancūzų seismologams iškart po drebėjimo neleido atvažiuoti ir tyrinėti situacijos. Prieš pat katastrofą iš šios teritorijos kažkodėl buvo iškeldintos tarybinių karininkų šeimos. Buvo kalbama dar prieš įvykius, kad laukia kažkokie baisūs dalykai. O kaip tik tuo metu prieš sovietų valdžią Jerevane protestavo šimtatūkstantinės minios. Visai galimas dalykas, kad reikėjo nukreipti dėmesį ar pagąsdinti žmones. Taigi iki šiol liko daug neatsakytų klausimų.

Pacientas – ne lietuvis?

– Jūs labai gražiai kalbate lietuviškai. Lietuvių kalba nėra lengva, ar sunku buvo ją išmokti?

– Tiek armėnų, tiek ir lietuvių kalba priklauso tai pačiai indoeuropiečių kalbų grupei. Mes net turime bendrų žodžių, pavyzdžiui, žodis "durys" armėniškai yra "dur", katė armėniškai – "katu". Yra ir daugiau panašių žodžių. Tačiau iš esmės mūsų kalbos labai skirtingos, vis dėlto, kai atvažiavau į Gargždus, per tris mėnesius galutinai prasilaužiau.

– Čia turėjote susidurti su žemaičių tarme, kaip susikalbėjote?

Nepriklausomybė nekvestionuojama, ir bent jau man nekilo klausimas, kieno pusę palaikyti.

– Buvo labai linksma istorija. Skyriaus vedėja sako: "Nueikite, daktare, į palatą, kur pacientas Varnelis guli, apžiūrėkite jį ir grįžkite." Nuėjau, o ten toks senukas iš Judrėnų. Paklausiau, kokios bėdos, ir jis pradėjo kalbėti. Nesupratau nė vieno žodžio. Suvokiau tik, kad čia kažkokia tarmė, su kuria anksčiau dar nebuvau susidūręs. Atsisėdau, žiūriu į jį ir galvoju, kaip aš čia dirbsiu, jei nieko nesuprantu? Taigi "pasikalbėjau" su Varneliu, grįžau į gydytojų kabinetą, matyt, atrodžiau susirūpinęs, plaunu rankas ir jaučiu, kad kolegos prunkščia ir tuoj sprogs iš juoko. Vedėja klausia: "Na, kaip ten tas Varnelis man pasirodė?" "Žinote, – atsakiau aš, – jis nė vieno žodžio lietuviškai nemoka." Tada ir pratrūko visi kvatoti, kad Varnelis lietuviškai nemoka. Taip susipažinau su žemaičių kalba. Kaune studijų laikais nieko panašaus nebuvau girdėjęs. O paskui jau man pačiam buvo smagu, kai ėmiau suprasti žemaitiškai, o kiti kolegos, atvykę iš Vilniaus, nesusikalbėdavo čia su vietiniais.

Tai, kas nekvestionuojama

– Jūs Lietuvoje atsidūrėte kaip tik tuo metu, kai čia prasidėjo Atgimimo sąjūdis. Kaip jums čia pasirodė visas tas judėjimas ir laisvės siekis?

– Pas mus tas judėjimas jau buvo prasidėjęs, ir man tie visi dalykai buvo žinomi. Nepriklausomybė nekvestionuojama, ir bent jau man nekilo klausimas, kieno pusę palaikyti ir ar dalyvauti Atgimimo judėjime. Aš kaip tik grojau smuiku Medicinos instituto liaudies kapeloje ir mes tada dažnai koncertuodavome prie barikadomis apstatyto Seimo rūmų. Galima sakyti, buvau tų įvykių sūkuryje.


Šiame straipsnyje: Albertas Albertjanasmedikas

NAUJAUSI KOMENTARAI

akių muilinimas

akių   muilinimas  portretas
tik nereikia pūst miglos į akis NUPIRKTAS STRAIPSNIS šimtas amatų dešimtas badas pasjo jei netikit kas žadat važiuot pirma atsiliepimus pasiskaitykit apie jo darbus BUVOM NUVAŽEVĘ PIRMAS PASAKYMAS JO BUVO GAL PADĖS GAL NEPADĖS GARANTIJOS NEDUODU

Jo

Jo  portretas
Už tokias kainas ne tik šypsotis, patarinėti bet realiai ir dar gydyti ir pagydyti reikia....čia mano asmeninė nuomonė

...

... portretas
Money for nothin' and your chicks for free
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių