Latvijos paplūdimyje, šalia Liepojos, vietos gyventoja aptiko užkimštą šampano butelį, apaugusį jūros kriauklėmis. Moteris jį atidarė ir viduje rado šių metų liepos 4-ąją parašytą laišką, kuris ją sukrėtė ir pravirkdė. Lietuvis prisiekė savo mamai niekada nebevartosiąs heroino.

Pasirašė tik vardu

Pieštuku primarginti trys mokyklinio sąsiuvinio puslapiai atskleidė suaugusio vyro troškimą gyventi blaiviai. Įsigilinus į kiek chaotišką tekstą, aiškėja, kad pasiryžimas išsivalyti bei atsikratyti priklausomybės jam gimė neseniai.
Laiške nenurodoma autoriaus pavardė, nežinomas šio žmogaus amžius. Vyras neįvardija ir mamos adreso, net kuriame mieste ar kaime gimdytoja gyvena. Žinomas tik rašiusiojo vardas – Vytautas.

Kadangi nuo Palangos tilto bei molų Klaipėdoje į jūrą žmonių nusviedžiami buteliai su laiškais dažniausiai bangų išmetami Liepojos paplūdimyje, galima tik spėti, kad lietuvis savo širdies šauksmą švystelėjo į Baltiją kažkur netoli uostamiesčio. Veikiausiai jis yra klaipėdietis, nes mini lankęsis Priklausomybės ligų centre.

Butelį radusi latvė laišką nunešė į Liepojos laikraštį "Kurzemes vards". Nedailią lietuvio rašyseną šio laikraščio korespondentei Norai Drikei padėjo perskaityti šio miesto lietuvių bendrijos "Rūta" pirmininkė Stanislava Bezina.
Laiško radėja norėtų, kad Vytauto mama perskaitytų sūnaus jai parašytus žodžius. Galbūt moteris įgautų jėgų padėti sūnui.

Žadėjo nebevartoti heroino

"Mama, ačiū, kad atvedei mane į gyvenimą. Aš šiandieną, išėjęs iš priklausomybės ligų centro, supratau, kur yra gyvenimo vertybės. Aš esu stiprus ir pažadu tau, kad nuo šios dienos – 2014 metų liepos 4 – aš niekada nebenoriu vartoti heroino. Tebūnie, kad aš jau turiu tą priklausomybę ir esu vadinamas narkomanu (kalba netaisyta – aut. pastaba)", – prisipažino mamai ir sau pačiam Vytautas.

Toliau jis paaiškino norįs likti anonimu, matyt, suvokdamas, kad vieną dieną kažkas gali rasti ir perskaityti jo laišką. Jis tikisi, kad tada, kai kažkas atkimš butelį, jis jau bus kitas žmogus, pamiršęs vargus dėl priklausomybės nuo heroino.

Vytautas pripažino, kad iki tos akimirkos, kai rašė laišką, tik naikino save, bet kelis kartus vis kitais žodžiais tikino esąs stiprus ir kupinas ryžto nugalėti. Jam gražus pasaulis, jis nori būti tarp šviesių, besišypsančių žmonių.

"Bus labai sunku ir fiziškai, ir morališkai. Žmonės juoksis, nenorės, kad atsistočiau. Bet man nesvarbu, aš turiu tave, tą pačią, su kuria kovojome kartu. Mes nugalėsime šitą kovą kartu... Su didele meile. Vytautas 2014 07 04", – viltingai laišką baigė lietuvis.

Akivaizdu, kad liepos 4-ąją kažkas atsitiko. Būtent po apsilankymo Priklausomybės ligų centre jis prisiekė sau ir mamai, kad atsisako heroino.

Pažadas tėra pradžia

Nuo tos dienos, kai Vytautas įsipareigojo sau pačiam bei mamai būti blaivus ir nebesisvaiginti narkotikais, praėjo du mėnesiai. Galime tik spėlioti, kaip pasikeitė šio žmogaus gyvenimas.

Pats kažkada vartojęs kvaišalus ir prieš dešimtmetį atsikratęs priklausomybės klaipėdietis Kostas Ketlerius dabar išbristi iš liūno padeda kitiems tokio likimo žmonėms.

Jis neabejodamas teigia, jog galimi du įvykių variantai.
Visiškai įmanoma, kad Vytauto nebėra tarp gyvųjų. Kova su heroinu yra negailestinga ir ją laimi tik trečdalis visų bandančiųjų. Kai kurių jų gyvenimas būna labai trumpas.

Kitas, tik truputį optimistiškesnis spėjimas – šis žmogus vis dar bando kabintis į gyvenimą, bet tai – tik pati kovos pradžia. Vytauto dar laukia labai daug kančių, sunki kova su savimi bei jo smegenyse tūnančia priklausomybe.

Svarbu nelikti vienam

"Jis yra visiškai teisus, prireiks labai daug pastangų ir bus tikrai labai nelengva. Vienam vien tik valios pastangomis neįmanoma įveikti priklausomybės nuo narkotikų ligos. Likęs vienas žmogus labai greitai pasiduoda galvą gręžiančiai minčiai apie narkotikus. Geriausiai, kai vienu metu taikomi keli išsivadavimo būdai. Vartojami medikamentai, lankomasi savipagalbos grupėse. Bet visų svarbiausia yra paties žmogaus noras", – aiškino K.Ketlerius.

Kiekvienas pasiryžęs tokiai kovai turi labai daug žinoti apie tai, kas jo laukia.

Kitas priklausomybės konsultantas Gediminas Norvilas šį darbą dirba jau 19 metų. Jam tokių vytautų teko matyti daugybę. Vieni pasveiko, kitiems nepasisekė.

Kankintis nenori nė vienas

Konsultantas tikino, kad toks laiškas tėra ženklas, kad žmogus nori atsikratyti priklausomybės. Bet to, ką padarė Vytautas, dar negalima vadinti pirmuoju žingsniu į pasveikimą.

"Tokių simbolių gali būti daug ir įvairių. Vieni rašo laiškus mamoms, kiti bando įtikinti darbdavius, treti dega žvakes bažnyčiose. Suvokimas, kad nebenori gyventi priklausomas nuo narkotikų ar alkoholio, gali ateiti po pusmečio, o gali ir po kelių dešimčių metų. Kiekvieno žmogaus patirtis labai asmeniška", – pastebėjimais dalijosi G.Norvilas.

Psichologas Vytautas Čepas neabejoja, kad laišką rašęs žmogus bus ne kartą nuvylęs savo artimiausius žmones, ne kartą jiems žadėjęs pasikeisti ir nebeturįs vilties, kad jie atleis. Todėl laiškas iškeliavo į jūrą.

"Kai tokie žmonės prablaivėja, suvokia, kiek daug žmonių įskaudino, kaip smuko aplinkinių ir savo akyse, kaip labai pasikeitė jų gyvenimas. Jis suvokė, kad mama, į kurią kreipėsi, neskaitys to laiško, todėl tai yra savotiška išpažintis ir priesaika pačiam sau, – įsitikinęs V.Čepas. – Toks laiškas primena kankinio raštą. Yra daug norinčiųjų būti kankiniais, nes juos žmonės užjaučia, bet iš tikrųjų kentėti nenori niekas."

Pagalbos reikia ir mamai

Kalbėdamas apie Vytauto mamą G.Norvilas patikino, kad ir jai reikia pagalbos. Patys to nesuvokdami artimieji neretai narkomanus stumia į dar didesnę priklausomybę.

"Ką narkomanas randa namie? Baltą patalą, šiltos sriubos ir piktą mamą. Toks elgesys neveda į išgijimą. Va, jei televizorių pavogusį sūnų mama apskųstų policijai ir neįsileistų jo į namus, tai būtų pirmas teisingas žingsnis. Geriausia sveikti kitame mieste, atokiai nuo priklausomų draugų. Pati didžiausia klaida sveikstant – sakyti, kad jau nebesi priklausomas. Už puikybę priklausomybė smogia antrąkart. Čia reikia ne kovoti, o gydyti, kaip bet kurią kitą ligą. Teisingiausia sakyti ne kad jau pasveiko, o konstatuoti, kad šiandien nieko nevartojo, bet kaip bus rytoj, dar nežinia", –– patirtimi dalijosi G.Norvilas.

Tie, kurie patys buvo priklausomi ir dabar padeda pasveikti kitiems, kategoriškai teigia, kad visiškai išgyti neįmanoma. Tai visą gyvenimą besitęsiantis procesas.

Tiesa, optimizmo kiek suteikė K.Ketlerius. Anot jo, kuo daugiau laiko praeina nuo paskutinio vartojimo fakto, tuo lengviau įveikti potraukį, tačiau įsitikinimo, kad niekada to nebedarys, nėra.

Galbūt Vytauto mamai bus svarbu sužinoti, kad jos sūnus yra tvirtai pasiryžęs pasveikti, ar bent buvo taip nusiteikęs prieš du mėnesius. Galbūt ši žinia jai suteiks vilčių ir stiprybės tinkamai padėti sūnui.