Toksinų grėsmė sveikatai

Eutrofikacija vadinamas ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Jos metu į vandens telkinius patenkantys azoto ir fosforo junginiai skatina perteklinį vandens augalų dauginimąsi, o tai vandenyje mažina deguonies kiekį.

„Kiekvienas klaipėdietis žino kaip atrodo žydintis jūros vanduo. Tuo metu vandenyje suveši melsvadumbliai. Tačiau mažai kas paiso, kad jie išskiria toksinus. Esame tyrinėję vandens kokybę Nidoje. Kai žydi vanduo nepatartumėme poilsiautojams net būti paplūdimiuose“, – perspėjo Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro mokslininkas Ričardas Paškauskas.

Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) duomenimis, praktiškai visi Baltijos jūros regionai, išskyrus atvirą Botnijos įlanką, yra paliesti eutrofikacijos. Eutrofikaciją skatina organinės atliekos iš fermų, neorganinės trąšos, fosfatų turintys valikliai.

Parengė priemonių planą

Lietuva, kaip ir kaimyninės šalys turi įsipareigojimų šioje srityje. Vienas iš Helsinkio komisijos HELCOM parengto ir Baltijos šalių aplinkos ministrų patvirtinto Baltijos jūros veiksmų plano pagrindinių tikslų – sumažinti maistinių medžiagų prietaką į Baltijos jūrą. Visoms regiono šalims buvo paskirstytos dalys, kiek kiekviena šalis turi sumažinti azoto ir fosforo lyginant su referenciniu laikotarpiu – Lietuvai reikia 19 proc. sumažinti azoto ir 56 proc. fosforo prietaką į Baltijos jūrą.

Vyriausybės patvirtintoje Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programoje numatyta visa eilė ilgalaikių priemonių. Programos įgyvendinimo veiksmų planą parengė Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų specialistai.

Didžiausias dėmesys skiriamas taršos prevencijai, paviršinių ir požeminių telkinių vandens kokybės gerinimui. Numatyta sumažinti vandens telkinių taršą iš žemės ūkio taršos šaltinių, sumažinti neigiamą hidromorfologinių pokyčių poveikį paviršiniams vandens telkiniams, pagerinti ežerų ir tvenkinių būklę bei sumažinti vandens telkinių taršą iš sutelktosios taršos šaltinių.

Programoje akcentuojamas siekis, kad kuo daugiau gyventojų gautų kokybišką geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Planuojama tiesti naujus vandentiekio tinklus, rekonstruoti, statyti naujus nuotekų valymo įrenginius.

Dėmesys Baltijos jūrai

Atskiras dėmesys šioje programoje skiriamas Baltijos jūros vandens būklei. Siūloma pagilinti prataką ties Panemune. Ir taip padidinti nešmenų nusėsdinimą Nemuno slėnyje, siekiant išplėsti erdves, kur gali vykti denitrifikacijos procesai, mažinantys eutrofikacijos mastą.

„Per dešimtmetį Lietuva 30 procentų sumažino fosforo junginių prietaką į Baltijos jūrą. Dešimčia procentų sumažėjo azotų junginių patekimas. Tai jau didelis progresas, bet to maža. Jūra turime rūpintis ne jos apkabinimais“, – kalbėjo R.Paškauskas.

Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programoje akcentuojama, kad komerciniams tikslams naudojamų žuvų populiacijų eksploatavimo intensyvumas neviršytų saugių biologinių ribų.

Pabrėžiamas siekis mažinti pavojingų cheminių medžiagų patekimą į jūros aplinką. Taip pat pažymima būtinybė išsaugoti palankias sąlygas žiemojantiems jūros paukščiams jų žiemavietėse, sumažinti jų mirtingumą dėl susitepimo naftos produktais ir priegaudos verslinės žvejybos įrankiuose. Priemonių plane nurodoma, kad ūkinė veikla jūroje nedarytų didelio neigiamo poveikio jūros dugno buveinėms, būtų išvengta jų nykimo ir būklės prastėjimo.

Gelbės dreisenų plantacijos

Įdomu tai, kad svarstoma galimybė auginti filtruojančius moliuskus, kurie iš vandens šalina biogenines medžiagas.

„Tam pasitarnautų dreisenos. Nors tai invazinė rūšis, tačiau jos čia gyvena keturis šimtus metų. Dreisenos yra moliuskai. Gyvas organizmas augdamas iš aplinkos paima tai, kas yra perteklinio. Šiuo atveju, eutrofikaciją skatinančius azoto ir fosforo junginius. Jie virsta biomase. Švedai į savo programą yra įtraukę midijų auginimą. Pasaulis labai domisi tokiomis galimybėmis“, – pasakojo R.Paškauskas.

Mokslininkas pastebi, kad kol kas siūloma atlikti galimybių studiją dėl dreisenų auginimo. Nors daugiau nei dešimtmetį svarstoma ar dreisenos negalėtų tapti biologiniu filtru.