Prievartos emigrantų dalia

Šiandienos emigrantai iš tėvynės svetur dažniausiai išvyksta savo valia. Prieš aštuonis dešimtmečius nemažai klaipėdiečių tokio pasirinkimo neturėjo – žmonės savo namus turėjo palikti gelbėdami gyvybę. Visų šių prievartos emigrantų dramatiškus likimus tiria ir narplioja istorikė iš Vokietijos Ruth Leiserowitz.

Sentimentai Klaipėdai

Berlyno Humboldtų universiteto profesorė R.Leiserowitz yra gimusi Rytų Vokietijoje, bet jos tėvas kilęs iš Klaipėdos krašto.

Tačiau tėvo šeima iš čia turėjo išvažiuoti 1928 m. Vis dėlto mokslininkė per daug nesiplečia apie savo šeimos iš Klaipėdos išvykimo peripetijas, tik priduria, jog tai – "sudėtinga istorija".

Pati Ruth neslepia savo sentimentų Klaipėdai, nes čia praleido labai daug laiko jau po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, dirbo Klaipėdos universitete, taip pat ji – viena svarbiausių Th.Manno festivalio organizatorių Nidoje.

Istorikės ieškojimams pradžią davė jos žydų kilmės uošvio likimas.

Jis gimė Šilutėje, tuomet vadintoje Heydekrug. Šeima 1923 m. pasitraukė iš Klaipėdos krašto,  šią teritoriją prijungus prie Lietuvos.

Šiems žmonėms, regis, nebuvo priimtinos tokios politinės permainos, todėl jie nusprendė išvykti į Kionigsbergą (dab. Kaliningradą).

"Kai susipažinau su savo vyru, jo tėvas man ir papasakojo apie gyvenimą Heydekruge ir Karaliaučiuje, tada ir pati prasitariau, kad mano tėvas irgi kilęs iš Klaipėdos krašto. Mano uošvio mama buvo kareivio našlė, ji gavo gerą pensiją, o tai leido šeimai vėliau emigruoti. Taip pavyko išvengti žūties per tuos lemtingus įvykius", – pasakojo R.Leiserowitz.

Ėmėsi detektyvo amato

Tačiau ne visiems taip pasisekė, ir istorikė apsisprendė ieškoti bei tyrinėti iš Klaipėdos priverstų išvykti žydų šeimų likimus.

Moteris pripažįsta, kad jos tyrimai labai primena detektyvo darbą.

"Reikia labai daug papildomų žinių. Kad galėčiau susieti įvykius ir žmones. Išsigelbėjusieji pasakojo savo istorijas. Bet kalbėti jie pradėjo tik praėjus gerokai laiko po tų įvykių. Turiu daugybę garso įrašų su tokiais žmonėmis. Įrašų dar neiššifravau ir nepublikavau. Tiesiog nespėju apdoroti, bet džiaugiuosi bent tuo, kad spėjau įrašyti, užfiksuoti jų pasakojimus, kol jie dar buvo gyvi", – teigė R.Leiserowitz.

O čia, Klaipėdoje, anot istorikės, yra daugybė vietų, išlikusių pastatų, kuriuose gyveno ir dirbo klaipėdiečiai, kurie istorinių aplinkybių buvo priversti išvykti iš savo gimtojo miesto.

Vieniems pasisekė įsitvirtinti kitur, kitų likimai susiklostė ne taip laimingai.

R.Leiserowitz rodė XX a. pradžios Klaipėdos fabrikanto Isaako Simono giminės fotografiją, kurioje užfiksuota apie 30 žmonių. Iš jų visų rudąjį marą išgyveno tik dvi mažos mergytės. Ir tokių istorijų – ne viena.

Skausmingas lagamino turinys

R.Leiserowitz susidūrė su tuo, kad anų laikų liudininkams vis dar labai sudėtinga kalbėti apie praeitį, nes tos žaizdos dar gyvos, nepaisant to, kad jiems pasisekė išlikti gyviems toje karo ir holokausto mėsmalėje.

Jis ilgai negalėjo atidaryti senojo lagamino su šeimos nuotraukomis ir kitomis relikvijomis, nes ten buvo jo vokiška praeitis.

"Pavyzdžiui, Klaipėdoje gimęs ir dabar JAV gyvenantis vienintelis iš Segalowitzių šeimos gyvas liko tik sūnus Ivaras, su kuriuo man teko bendrauti. Jis ilgai negalėjo atidaryti senojo lagamino su šeimos nuotraukomis ir kitomis relikvijomis, nes ten buvo jo vokiška praeitis. Visa tai buvo susiję su jo tėvais, kurie žuvo karo metu. Kai bendravau su juo, jis kategoriškai atsisakė kalbėti vokiškai, nors puikiai moka šią kalbą, mes bendravome angliškai", – pasakojo R.Leiserowitz.

Kai Ruth atidarė tą seną lagaminą su Segalowitzių šeimos fotografijomis, Ivaras tik palaipsniui leidosi į vaikystės prisiminimus, kurie jam buvo labai skausmingi.

Tačiau jo atmintis, tarsi saugodamasi nuo patirto siaubo, užblokavo viską, kas susiję su vaikyste.

Įvykius ir žmones istorikei pavyko atgaminti labai pamažu.

Kodėl vokietis padėjo žydui?

Klaipėdoje, Turgaus gatvėje, ir šiandien tebestovi pastatas, kuriame iki nacių atėjimo veikė žydų kilmės bakalėjininko Arthuro Sasso parduotuvė.

A.Sassas, nors gyveno ir dirbo Klaipėdoje, po 1923 m. krašto prijungimo Lietuvos pilietybės taip ir negavo, nes per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo vokiečių kariuomenės kareivis.

Tokiems pilietybė pagal Lietuvos įstatymus nepriklausė, tad jis liko Vokietijos pilietis.

Suvokdamas, kas jo, žydo, laukia, kai Klaipėdą perims naciai, A.Sassas 1939 m. pradžioje iš uostamiesčio pasitraukė į Kauną. Vienintelė jo viltis buvo emigruoti į Vakarus.

Tokią galimybę žydų kilmės pabėgėliams atvėrė Japonijos ambasadorius Chiune Sugihara, kuris nuo mirties sprunkantiems žmonėms vizas dalijo iki pat vermachto kariuomenės įsiveržimo į Kauną 1941 m. birželio pabaigoje.

Regis, 1939 m. A.Sassas nesunkiai gavo vadinamąją Sugiharos vizą, tačiau to nepakako, kad galėtų išvykti iš Lietuvos. Jam reikėjo tranzitinės vizos per Sovietų Rusiją. O tarybinis ambasadorius užsispyręs nenorėjo jos duoti.

Laikas seko, situacija darėsi įtempta.

"Ir tada jam padėjo Vokietijos ambasadorius Kaune. Jis nuėjo į Rusijos ambasadą ir pats asmeniškai prašė, kad A.Sassui būtų suteikta tranzitinė viza per SSRS. Ją pavyko gauti. Tik paskui rusų diplomatas savo kolegos vokiečio paklausė, kodėl tas padeda žydui? Šis atsakė: "Aš padedu ne žydui, o savo bendražygiui, su kuriuo koviausi fronte." Tai buvo labai žmogiškas akcentas", – kalbėjo prieškario Klaipėdos pabėgėlių likimus narpliojanti istorikė.

Filmo verta drama

Iš Klaipėdos į Kauną 1939 m. pradžioje buvo priverstas pasitraukti ir žinomas teisininkas, intelektualas, mokėjęs kelias kalbas, Samuelis Gringauzas su žmona Masha ir mažamečiu sūnumi Alexu.

Po daugiau nei dvejų metų visi jie atsidūrė Kauno gete.

S.Gringauzas suvokė, kad vaikas gali pražūti, tad jį kažkokiais būdais sugebėjo perduoti į ūkininkės Konstancijos Bražėnienės namus, kur jau buvo globojama dar viena žydaitė, 5 metukų Sara.

Pati K.Bražėnienė turėjo keturis vaikus, tarp jų dvynes dukras – Vidą ir Nijolę, pastaroji vėliau ištekėjo už Lietuvių rezistento Juozo Lukšos-Daumanto (1921–1951).

"Karui baigiantis, pas K.Bražėnienę Alexo atėjo ne jo tėvas Samuelis, o kažkoks šio bendražygis. Moteris vaiką jam atidavė. Po ilgų klajonių tėvas su sūnumi susitiko ir jie išvyko į Ameriką. S.Gringauzas dar kurį laiką susirašinėjo su savo sūnaus gelbėtoja. Tačiau ji buvo ištremta į Sibirą būtent dėl dukters Nijolės, kuri tapo partizano J.Lukšos-Daumanto žmona. Štai kaip viskas čia susipynė", – pasakojo istorikė.

Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga. 1956 m. labai pasiligojusią K.Bražėnienę paleido iš tremties.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete

kauniete portretas
na,o kas del gelbetoju tai sventi ,shviesus zmones ,o CH.Sugihara -japonas ,turi likti kaip zmonijos SHVYTURYS, atmintis tam nuostabios shirdies zmogui[yra ko pasimokyti ish to DIDZIO!! ZMOGAUS.

kauniete-suvalkiete

kauniete-suvalkiete portretas
bravo,zelemuncikas, ",baikite m e d z I o t I lietuvius ,is vokieciais -fasistais okupuotos Lietuvos",bravo

Asilui zelemunvikui

Asilui zelemunvikui portretas
Asile ,būtent žydai varė ir šaudė ir lietuvius,o lietuviai šaudė lietuvius,o tau reiktų savo liežuvį prikausto arba eiti į mokykla ir mokintis
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių