Jei manytume, kad kauniečių bohemos atstovų likę tik vienetai, tai dailininkas Raimundas Majauskas – neabejotinai vienas iš jų. Jį galima sutikti kavinėse, parodų atidarymuose – ir su taure, ir su pastelėmis rankoje. Pamatęs nematytą, įdomų veidą, jis čia pat pastelėmis meistriškai jį nupieš.

Piešiantis iš natūros

Nupieš dailininkas ir peizažą, natiurmortą, vienokį ar kitokį vaizdą ar portretą, ir ne bet kaip: „Peizažas – tai ne tik gražus ar negražus vaizdas, – pastebi R.Majauskas. – Jis turi perteikti daugiau nei, tarkim, gamtovaizdį. Taip pat ir natiurmortą nėra lengva įvaldyti, kad tam tikri objektai, daiktai perteiktų ir nuotaiką, emociją, kalbėtų tarp eilučių.“

Ir gali taip atsitikti, kad portretas bus tikresnis nei nuotrauka – ne atkartotu vaizdu, bet pagauta esmine charakterio savybe, vyraujančia emocija, galbūt net atskleis tai, ką maneisi paslėpęs, o gal numaldęs.

„Taip, dažniausiai piešiu iš natūros, net ir tai, kas saugoma galvoje, kažkur yra matyta ir specialiai užfiksuota atmintyje, tačiau natūrą aš kažkiek, kiek man reikia, keičiu, transformuoju, kad pasakytų vieną ar kitą mintį, būseną“, – dailininkas ištraukia paveikslą „Vartai“.

Metęs žvilgsnį, darbe pamatytum įdomų gamtovaizdį. Žvelgi nuo tilto į tekančią upę, kurios krante boluoja urbanistinis peizažas, tačiau visą vaizdą tarsi juosia grėsmingi debesų vartai – jų žvilgtelėjęss nė nepamatysi, gal tik liks kažkokia kiek sunkoka nuotaika, ir tik atidžiau įsižiūrėjęs įsitikini, kad nuotaiką perduoda debesys, jų vartai. Į kur jie? Į pragarą ar išsilaisvinimą?

„O kas čia žino“, – ne apibendrina, o tik perteikia tam tikrą būseną dailininkas.
Į kur, kas ir kodėl? Tai paliekama žvelgiančiojo vaizduotei, nuotaikai, patirčiai, lūkesčiams.

Atsisukęs į grožį

Puikiai valdantis piešinį, dažnai į rankas paimantis pasteles, vis dėlto R.Majauskas pirmiausiai yra tapytojas. Skaidrios, be galo spalvingos, realaus, siužetiško turinio dailininko drobės įprasmina gyvenimo grožį, beribį jo spalvingumą ir jo virpėjimą, subtilias nuotaikas. Regis, abstrakcijos dailininko netraukia.

„Ne, man patinka ši Žemė, gera joje būti„, – patikina tapytojas ir priduria, kad gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas. “Bet grožis tuomet dar ryškesnis“, – nusišypso ir apie gyvenimo sunkumus nekalba. "Et, praėjo, – numoja ranka ir čia pat susizgrimba: – Su akimis kažkas negerai, reikėtų nueiti pas gydytoją, vis atidėlioju, nes, žinai, kai nueisiu, tai, žiūrėk, ir ką nors ras.“ Šyptelėja ir vėl prapuola tarp savo paveikslų, sustatytų ankštame buto koridoriuje.

Dailininkas gyvena ir tapo daugiabutyje beveik Kauno pakraštyje, Partizanų gatvės gale. „Atsikėlėme čia, kai aplinkui beveik nieko nebuvo – vieni molynai, – pritaria R.Majausko žmona Liucija, – o Raimundas, kai augo vaikai, tapė virtuvėje, nors tie dažų ir chemikalų kvapai pasklisdavo po visą butą.“

Dabar, vaikams jau suaugus ir palikus namus, dailininkas vieną iš dviejų buto kambarėlių pavertė savo dirbtuve. Tiesa, nelabai jame telpa, ypač – nutapyti paveikslai.

Paveiksle mirksintis žmogus

„Štai, – atitempia iš koridoriaus, – „Arkadija“, taip vadinasi šitas. Man jis brangus, stengiuosi jo neparduoti", – šiltai į paveikslą žvelgia tapytojas profesionalas, gyvenantis vien iš savo kūrybos. Jo paveikslų, kai kurie – ištisas kolekcijas, įsigiję meno mylėtojai iš Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Danijos, Suomijos, JAV .

„Yra keletas paveikslų, kuriuos mielai susigrąžinčiau, bet, žinau, jie jau – už jūrų marių, – susimąsto menininkas. – Et, vėl numoja ranka, atmintimi nesiskundžiu, daugelis paveikslų lieka mano galvoje, galiu nesunkiai atgaminti, interpretuoti.“ 2 psl. >>