Režisieriaus Gyčio Padegimo naujausioji premjera „Stebuklingasis Tenesis“ neatsitiktinai buvo pristatyta vasario 14-ąją, Šv.Valentino dieną. Pasak Kauno valstybinio dramos teatro vadovo Egidijaus Stanciko, teatras turbūt ir yra didžiausioji G.Padegimo meilė.

„Ir jeigu skaičiuodami Kauno dramos teatro darbuotojai nesusipainiojo, tai – 28-oji G.Padegimo premjera šiame teatre“, – šmaikštavo E.Stancikas. Vadinasi, trečdalis statytų spektaklių dienos šviesą išvydo Kaune. Naujausioji premjera unikali, nes ženklins režisieriaus 60-mečio jubiliejų.

– Briano Frielo „Stebuklingasis Tenesis“ pažymės gražų jūsų jubiliejų. Kodėl pasirinkote būtent šią pjesę?

– Tai spektaklis apie gimtadienį. Labai dažnai taip jau atsitikdavo, kad mano premjeros netyčia pasirodydavo per mano gimtadienį, tai būdavo tokia dovana, o šį kartą nusprendžiau šitą dovaną specialiai paruošti gausybei savo draugų, nes vasario 17 d. mano spektakliai bus rodomi Šiauliuose, Vilniuje ir aktoriai, kurie vaidina kituose miestuose, net žada naktį sugužėti į Kauną. Tai kas geriau gali būti per gimtadienį nei pjesė apie gimtadienį, kur gali tų veikėjų lūpomis, per jų likimus pagalvoti, pakalbėti ir apie savo buvimą tarp žmonių teatre ir gyvenime

– Prieš Kauno dramos teatrą kabantis – ore plaukiantis – „Stebuklingojo Tenesio“ butaforinis laivelis visą savaitę kvietė miesto gyventojus rašyti ant jo savo trumpus pamąstymus, laiškus seniai matytam bičiuliui. Ant laivelio laiškelį parašėte ir jūs: „Dingęs metų verpete, atsiliepk.“

– Tuose žodžiuose – pirmoji mokykla, pirmos keturios klasės, nuostabus mokytojas Jurgis Kalėda, daug klasės draugų, tarp jų – ir žydų tautybės: dvi Rajos, Šaja, bet visi jie kažkur dingo. Ir jeigu jie kada nors kažkur...

Kiekvienu gyvenimo periodu randi draugų, bet taip pat kažkurie draugai dingsta, gal dėl tavo kaltės, gal dėl likimo, gyvenimo vingių: kiekvienas draugo atradimas yra nuostabus, bet praradimas visada yra skaudesnis. Tarkim, mano studijų draugai: studijavau Maskvoje, o mano nuostabus tų laikų draugas Nazimas gyvena Taškente. Anksčiau jis ne kartą buvo Lietuvoje, filmavo filmą ir aš pas jį filmavausi, bet dabar jis man pasakė: „Man patekti į Saudo Arabiją ir Pakistaną daug lengviau nei į Lietuvą, deja.“ Jis filmuoja animacinius filmus pagal Koraną, ne taip seniai su juo susitikome Bratislavoje, nes atvykti į Lietuvą jam beveik nerealu.

– Taigi tas metų verpetas – jūsų draugai?

– Taip, be abejo. Galvoju ir apie savo kaltes, praradimus, tačiau nuostabu, kad dar vis atsiranda ir naujų draugų. Pavyzdžiui, fotografas Donatas Stankevičius, padaręs įdomią mano degančiojo nuotrauką, taip pat ir fotografijas spektakliui. Arba – Raimundas Martinkėnas, šio spektaklio kompozitorius: prieš dvylika metų jis skambino spektaklyje „Meistriškumo pamoka“ , beje, ir dabar rodomame. Tuomet jis buvo pianistas, dabar – jau baigęs ir kompozicijos studijas. Arba – Inesa Paliulytė, kuri vaidina mano spektakliuose seniai, seniai, vaidino net ir „Mūsų miestelyje“, arba Henrikas Savickis, kuris man vadovaujant, atėjo į teatrą. Arba Giedrė Ramanauskaitė, Ugnė Žirgulė, jos – buvusios mano studentės. Taigi aplink – mano draugai. Visiems mano draugams tie žodžiai ir skirti. 2 psl. >>