Neseniai pasirodė literatūros kritiko Valentino Sventicko knyga „Apie Justiną Marcinkevičių“. Joje prisimenamos populiaraus poeto gyvenimo būsenos, patirtys, kūryba, daug dėmesio skiriama pastariesiems dviem dešimtmečiams, pateikiama žinių apie paskutinius J.Marcinkevičiaus kūrybinius darbus.

„Tai gana asmeniška knyga“, – pristatydamas naujausią savo knygą kalbėjo literatūrologas V.Sventickas, su garsaus poeto kūryba susipažinęs dar mokyklos suole. Vėliau jiedu tapo kaimynais. „Be to, man teko dirbti leidyklose, leisti J.Marcinkevičiaus knygas, o kai Rašytojų sąjungoje dirbau – tai ir daugiau visokių bendravimų buvo. Ne kartą jis telkėsi mane kaip autorinių vakarų vedėją ar kalbėtoją“, – iš šių visų patirčių, anot autoriaus, šis tas irgi atėjęs į knygą.

– „Apie šią knygą – kaip apie miglotą galimybę – pats sau netikėtai pagalvojau antrą dieną po Justino Marcinkevičiaus laidotuvių. Eidamas paneriu", – rašote viename pirmųjų knygos puslapių. Kodėl kilo ši idėja ir kaip sekėsi ją įgyvendinti? Pristatydamas šią knygą Kaune minėjote, kad ji – gana asmeniška.

– Nežinau, kaip tą idėją pavadinti – išlydėti poetą, pasakyti tai, ką pasakyti reikėjo anksčiau? Būsena buvo maždaug tokia: privalau ir galiu, reikia, kalbėdamas būsiu ne vienas pats. Kritikui tai reta ir savaip dosni būsena – jos veikiamas beveik viską parašiau per vieną kovo mėnesį. Visų inspiracijų čia paminėti negalėsiu. Vieną kitą.

Man atrodė, kad buvo paliktas be nuodugnesnės analizės J.Marcinkevičiui mestas kaltinimas, neva jis apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ parašęs KGB užsakymu. Po šios apkalbos buvo daug kalbų, publikacijų, užsipuolimų, populiarusis poetas pasitraukė iš viešos veiklos. Apie šią situaciją, pasiremdamas poeto pasakojimu „Taburetė virš galvos“ ir man žinomais faktais, knygoje nemažai rašau. Taip, ginčijuosi su J.Marcinkevičiaus politiniais ir literatūriniais oponentais.

Kitas motyvas – poeto svarstymai apie istorišką reiškinių supratimą, man artimi. Trečia – įsivaizdavau, kad kiekvieno mūsų asmeniškų santykių su jo kūryba ir veikla istorijos galės sudėlioti objektyvesnį paveikslą. Dėl to nesidrovėjau pateikti savosios „istorijos“. Kiti savąsias pateiks. Taip dėliosis. Ketvirta – apie J.Marcinkevičių nuo mokyklos metų nuolat galvodavau, esu parašęs monografijas apie abu jo bendražygius – Alfonsą Maldonį ir Algimantą Baltakį, rašęs buvau šį tą ir apie jį, tačiau imtis knygos stigo drąsos arba stipraus impulso. Ir jis ištiko.

Apie asmeniškumo prielaidas jau užsiminiau. Pridėčiau tiek – knygoje yra mano bendravimo su poetu užrašų, matytų vaizdų ir girdėtų žodžių. Tiesą sakant, kai ką tiesiai pasakiau, kai ką pasilikau, kai ką prasitariau „literatūrinėmis“ formomis. Gyvename visuomenėje, kurioje viską aiškiai sakyti dar... Apdairumo daugtaškis.

– Kokia (kur ir kada) buvo jūsų pirmoji (tiek literatūrinė, tiek bendražmogiškoji) pažintis su poetu?

– J.Marcinkevičiaus poeziją pradėjau skaityti mokyklos metais. Prisimenu rinkinio „Mediniai tiltai“ (1966), poemų „Donelaitis“ (1964) ir „Siena“ (1965) skaitymą. Jau mokykliniuose rašiniuose apie tai esu papaistęs. Įsiterpdavo žodžių apie Marcinkevičių ir studijų laiku – kursiniame darbe, diplominiame.

Studijuodamas Vilniaus universitete ko tik nedariau. Štai deklamuoju J.Marcinkevičiaus eilėraštį per Poezijos pavasario vakarą universiteto kieme, ir turbūt čia pirmą kartą jis paspaudžia ranką.

Dažniau sutikti pradėjau tuo laiku, kai dirbau „Literatūros ir meno“ redakcijoje ir, be kita ko, turėdavau dalyvauti visokiose literatūrinėse diskusijose, aprašinėti jas, įsitraukti į bendravimus.

Daugiausiai bendravome nuo 1983 m., kaip tapome namo kaimynai, be to, man teko dirbti leidyklose, leisti J.Marcinkevičiaus knygas, o kai Rašytojų sąjungoje dirbau – tai ir daugiau visokių bendravimų buvo. Ne kartą jis telkėsi mane kaip autorinių vakarų vedėją ar kalbėtoją. Iš šių visų patirčių šis tas irgi atėjo į mano knygą.

– Turėjote galimybių – anksčiau ir dabar – matyti tai, ką retas tematė. Tarkim, ypatingą poeto beveik šypseną, aplanką su įrašu „Tik po mirties“, visa, kas liko ant poeto rašomojo stalo. Papasakokite apie tai. 2 psl. >>