- Enrika Striogaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Vienas iš daugybės šios vasaros dailės plenerų vyko Rusnėje. Unikaliame pamario miestelyje dailininkai buvo įtraukti į Lietuvos Reformacijos 500 jubiliejinių renginių programą. Jo rezultatai – ne vien sukurti darbai, bet ir impulsas apmąstymams.
Atviro oro efektas
Žinia, plenerų vasarą būna daug. Ne paslaptis, kad prasčiausi tie, kuriuose dailininkai vien tapo – nes tapyti gali ir namuose. Nors plenere (pranc. plein air "atviras oras") vyrauja tapymas iš natūros gamtoje, vis dėlto šiųdienė jo esmė yra kita. Bendravimas, išėjimas iš savo urvelio, kuriame – ta pati melodija ir tos pačios spalvos. Labai reikalinga savaip iš šalies pamatyti, ar jos teisingos (teisingai pasirinktos, t.y. atspindinčios savąją esmę, ne primestos mokyklos ar kokių baimių).
Pačiuose pleneruose jokie lūžiai paprastai nevyksta: jei kuratorius yra atidžiai surinkęs kompaniją, joje vyrauja stabili, psichiškai sveika atmosfera. Lūžis gali įvykti vėliau, kai plenere prasiplėtusios ribos nuo susitikimų, naujų pažinčių ir vietų, jaukių naktinių kalbų ar diskusijų ima intensyviai veikti.
Žinoma, pleneruose dailininkai dar ir tapo. Bet tai labiau reikalinga formai palaikyti – ji svarbi, bet profesionalui nebebūtina. Žinia, geriausi paveikslai yra nenutapyti. Jie kaip energija, juos maitina realūs paveikslai. Jie yra, bet kitoje dimensijoje. Plenere tai akivaizdžiai pasijunta: imi matyti dailininko šerdį, deja, dažnai – jo skausmo šulinį, iš kurio jis geria, bet galvoja, kad geria iš kito.
Skiesto meno efektas
Rusnėje vykusio plenero tema – "Klaipėdos krašto sakraliosios architektūros ypatybės kraštovaizdyje". Viskas kaip ir gerai, vis dėlto liūdna, kad plenerų rengėjai kasmet turi verstis per galvą, galvodami įmantrius, prioritetinius ar patriotinius pavadinimus, temas, jų tikslus. Visi žinome, kad jais žongliruojama (ypač su tais prioritetais, kas mene – absurdiška), bet šis kaukių balius – kultūros politikos dalis. Juk laimi projektai, kuriuose pripaistoma prioritetų, patriotizmų ir socialinių (ėjimų į mases) dalykų.
Ypač koktus pastaruoju metu populiarus esantis masiškumo jau ne dėmuo, o reikalavimas, niekuo nesiskiriantis nuo leninizmo šūkio: menas – liaudžiai. Projektai, kuriuose neva įtraukiami gatvės kaimynai, turgaus prekeiviai ir t.t. visada nukonkuruos profesionalaus menininko brandžią parodą, knygą ar spektaklį.
Viskas gerai su tais gatvės kaimynais ar turgaus prekeiviais, ir ten yra nuostabaus meno šaltinio, jei tik atidžiai įsižiūri ir įsiklausai. Nereikia ten nieko gadinti: iš kaimyno daryti menininko, iš turgaus – parodų erdvės, ten natūraliai vyksta savotiški spektakliai, ant prekystalių ir po jais vyksta parodos bei skamba muzika.
Taip, kiekvienas iš mūsų esame menininkas, bet jau kurį laiką stipriai tuo spekuliuojama. Ir kyla ilgesys, kad batsiuvys taisytų batus, prie turgaus esančiame kioskelyje žmogus pagaląstų peilį ar žirkles ir neišlįstų pro jo langelį koks operos dainininkas, ir neimtų traukti arijos iš, tarkim, "Traviatos". Nes operą (ne vien kokią populiarią ariją), kai ateis poreikis, paklausysime teatre. Tačiau dabar labai madinga vienu metu ir apsipirkti, ir pavalgyti, ir pasikultūrinant papramogauti.
Rezultatas paradoksalus: kone privalomas ėjimas į mases tik didina atotrūkį tarp profesionalo (ne meno vadybininko) ir masinio vartotojo, paprastai pageidaujančio ryškaus, tiksliau, pigaus šou visai šeimai.
Būtų gera, kad ir plenerų, parodų etc. rengėjams nereikėtų skambių pavadinimų. Sakysite, kaip pamatuoti plenero gerumą? O ką – matas yra tie sugalvoti prioritetai, dirbtinis patriotizmas? Masiškumas? Greičiau atvirkščiai – kuo labiau mases įtraukiantis projektas, tuo meno jame mažiau.
Paribio efektas
Viena aišku, regionuose – kultūrinė, tiksliau, meninė padėtis itin prasta. Jau nebestebina, kad Lietuvoje yra du miestai: pirmiausia Vilnius ir dar Kaunas, aplink kuriuos viskas ir sukasi, pagaliau net nekilnojamojo turto rinka tai labai gerai iliustruoja, o kituose miestuose dar kažką išsuka ten esantis vienas kitas pagarbos vertas kulturščikas, besiorientuojantis į meninio skonio auginimą, o ne pataikavimą.
Deja, mažuose miesteliuose karaliauja darbščiųjų rankų būrelis plačiąja prasme. To būrelio niekas nenori žeminti, jis yra gražus laisvalaikio praleidimas, puikus užsiėmimas, tačiau regionų žmonės nusipelno, kad ir jų skonis būtų ugdomas, nes geras paveikslas ne tik toks, kuriame atpažįsti prie namų žydinčias gėles, bet ir tas, kuriam reikia pastangos jį pamatyti, pamąstyti. Pagaliau – suprasti (bent jau mėginti) raiškos, matymo būdų, pajautų įvairovę, nes menas pirmiausia praplečia ribas, atsiveria erdvė ir už prie namų žydinčio darželio, joje yra galbūt kažkiek kitaip, bet įdomu.
Beje, dėmesys regionams neva yra vienas iš prioritetų, tačiau pabendravęs su regionų kultūros darbuotojais pamatai, kad popierinis tas dėmesys, ypač jei regionų projektų vadovai kviečiasi profesionalius menininkus, nes dažniausiai suklumpama ties pataikavimu masėms – pigiais, populiarumu paženklintais renginukais, į kuriuos ateis daug žmonių, nes visiems patiks.
Taigi šiųmetis pleneras Rusnėje turėjo skambų temos pavadinimą, bet, pavyzdžiui, pernykštis buvo kur kas nuoširdesnis ir tikresnis – "Rusnė – į kurią miela sugrįžti", tačiau jis iš Kultūros ministerijos negavo nė vieno euro ir buvo, kaip, deja, ir prieš tai, 2015 m., surengtas vien vietos etuziastų ir Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro vadovės Birutės Servienės dėka. Norėta, kad nenutrūktų tradicija mažame Lietuvos pamario miestelyje vasarą surengti plenerą, po kurio dailininkai padovanoja centrui po paveikslą, taip kurdami savotišką dailės fondą (jame jau yra Elenos Balsiukaitės, Arvydo Brazdžiūno-Dusės, Rolando Karaliaus, Arvydo Kašausko, Virgio Rusecko, Renatos Kasiulytės ir kt. darbai). Beje, tai ir geriausias atsakas rengėjams, kas galėtų būti vienas iš plenerų prioritetų: autoriai – būtent jie, o ne cukruota meilė tėvynei ar kokie perdėm dvasingi akcentai – savo darbais jau savaime išreiškia ir meilę, ir sakralumą, o svarbiausia – be kaukių žaidimėlių.
Mainai be formalumų
Į šiais metais Nemuno deltos regioninio centro namą-vilą, apsuptoje laukinės gamtos ir kuriame, kaip vietos gyventojai mena, nuo visuomenės akių slėpdavosi Algirdas Brazauskas, susirinko dailininkai iš Gruzijos, Vokietijos, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Kernavės ir Rukų kaimo: Lado Sharashidzė, Zura Kochalidzė, Kurtas Beutleris, Vytautas Gocentas, R.Karalius, Rimas Galeckas, Vytautas Butas, Ilona Daujotaitė Janulienė, R.Kasiulytė, V.Ruseckas.
Fantastiška, laukinė gamta, trilijonai uodų, sukeliantys mistišką gaudesį ir kapojantys kaip torpedos (jokio įkyraus aplinkui zvimbimo, tiesioginiu skrydžiu kertantys į nepridengtą kūno vietą), apleistas, bet ypatingo žavesio minėto centro namas-vila su herbariumais ir žuvų bei vabalų iškamšomis, keistai egzotiškais tokiame name laiptais ir, žinoma, daug žuvies bei vandens. Taip pat daugybė gandrų, kurie vietos gyventojų sodybose vaikštinėja dešimtimis kaip kokios vištos, daug kregždžių, kažkokių špokų tūkstantiniai spiečiai, nuolat prie pat namo atklystantys danieliai.
Dailininkai iš Gruzijos išmokė lietuviams gan svetimo tostų meno, kai tostas liejasi pusvalandį ir ilgiau (išsakoma pagarba, meilė, prisimenama istorija, protėviai, tradicijos ir visa, kas sieja žmogų su kitu), lietuviai šiltojo krašto menininkams atvėrė lietuviškos gamtos grožį: kai, regis, vien švendrai, žolė, lietus ir vėjas, jokių kalnų, saulėje prinokusių mandarinų, o tiek paslapties ir gelmės.
Taigi būtent bendravimas, apsikeitimas nuomonėmis, dalijimasis patirtimi, santykiais, draugyste – bene svarbiausias tokių susiėjimų tikslas, jame susitelkia ir patriotizmas, ir sakralumas, ir patys didingiausi dalykai bei kūriniai, paprastai gimstantys iš nuoširdžių, artumo paženklintų pokalbių ir pajaustos buvimo būties.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas1
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...