V. Krėvės ir B. Sruogos bičiulystė: mus jungė tik mūsų sielos

Traukiančios priešybės

Ilgus metus abu profesoriavo Kauno universitete, kuriame V. Krėvė buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, o B. Sruoga skaitė rusų literatūros istoriją ir įvairius teatro dalykus. Nei pareigos, nei amžius (B. Krėvė – keturiolika metų vyresnis) neturėjo įtakos jų santykiams. Tai buvo dviejų didžių asmenybių draugystė. Abu dažnai buvo galima pamatyti drauge: fakultete, Laisvės alėjoje, pakeliui į namus Žaliakalnyje ir, žinoma, sukant į Sruogų namelio Ramiojoje gatvėje kiemą.

Ši keistoka porelė traukė praeivių žvilgsnius: V. Krėvė – nedidukas, judrus, B. Sruoga – 190 cm ūgio, lėtesnių judesių, trumpomis golfo kelnėmis ir kojinėmis iki kelių. Atsirado nepiktų anekdotų, populiariausias – sukurtas Petro Cvirkos: „Eina jiedu gatve ir Krėvė klausia: „Baly! Baly, koks pas tave oras?“ – „Gražus, geras oras. Saulė šviečia“, – atsako Sruoga. „O pas mane lyja“, – skundžiasi Krėvė.“

Rašytojas, žurnalistas Rapolas Mackonis (vėliau kalėjęs su B. Sruoga Štuthofo konclageryje), sėdėdamas su B. Sruoga Rudnickio kavinėje Vilniuje, anekdotą išgirdo iš paties B. Sruogos lūpų: „Mūsų Krėvei Dievas pagailėjo ūgio. Užtat gausia sauja pabėrė gabumų. Krėvė yra didelis rašytojas. Tik bėda, kad mažas.  „O žmona?“ – paklausiau. „Lygi su manim, – šyptelėjo B. Sruoga. – Tikras žardas. Už rankos užsikabinęs, Krėvė atrodo kaip sūnus su motina. Neišduok paslapties – papasakosiu anekdotą. Kartą Krėvė susapnavo, kad jis užaugo ir yra lygus su žmona. Apsidžiaugęs nubudo ir pradėjo šaukti: „Užaugau, užaugau!“. Išsigandusi žmona uždegė šviesą ir mato, kad vyras guli skersai lovos, kojomis į sieną įsispyręs. „Vinculi, – nuramino žmona, – neužaugai. Pažiūrėk, kaip tu guli.“

Vienodi prioritetai

Abu rašytojus siejo daug kas: fakulteto reikalai, kūrybinių interesų ir pažiūrų bendrumas. Abu buvo lietuvių tautosakos žinovai ir tyrinėtojai, abu labai kritiškai žiūrėjo į prieškario kultūrinę politiką. Abu turėjo daug kultūrinių idėjų, pavyzdžiui, steigti naujas katedras universitete, žurnalus, organizuoti knygų leidybą, tautosakos rinkimą.

Ypač vieningi bičiuliai buvo spaudos sferoje – besąlygiškai palaikė ir gynė vienas kito pozicijas. Bendras rūpestis buvo ir teatro muziejus prie Humanitarinių mokslų fakulteto, kurį B. Sruoga buvo pradėjęs įrengti, žinoma, ne be V. Krėvės pagalbos ir palaikymo.

Įdomu tai, kad net ir pomėgiai buvo panašūs – kelionės, šachmatai... Šachmatai B. Sruogai buvo tarytum savotiška terapija ar net ritualas, skirtas tik patiems artimiausiems, pirmiausia, žinoma, V. Krėvei.

Pasak dukros Dalios Sruogaitės, su V. Krėve dažniausiai vykdavo tragikomedijos: „Ar V. Krėvė būdavo išsiblaškęs, ar dzūkiško temperamento vedamas neišturėdavo ir gal truputį sukdavo, tik visada būdavo aišku: jei žaisdamas šachmatais V. Krėvė uždainuodavo savo  bespalviu ir šiek tiek girgždančiu balseliu „Lakštingalėlę“, netrukus Balys atsistodavo ir viena ranka nubraukdavo visas figūras nuo lentos. Žinokis – partija buvo neteisingai žaižiama ir ją tekdavo negarbingai nutraukti. V. Krėvė dar bandydavo aiškintis ir teisintis, tačiau Balys, visai nekreipdamas dėmesio, sudėdavo šachmatus į dėžę ir pradėdavo visai kita tema pokalbį, į kurį abu intensyviai įsitraukdavo, šachmatų incidentą palikę nuošaly, lyg visai jo nebūta.“

B. Sruogos žmona Vanda Sruogienė tuos vakarėlius prisiminė dar kitaip: „Man lig šiol vis dar menasi nepamirštami vakarai pas mus Kaune ir Vilniuje. Susirinkdavo įdomūs humanitarai – profesoriai, dar kas nors iš universiteto, rašytojų, jaunimo ir tuoj prasidėdavo temperamentingos diskusijos literatūros, meno, teatro, politikos klausimais. Įsismaginę profesoriai suspindėdavo sąmoju: V. Krėvė mintinai cituodavo ištisus puslapius iš Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino ar Michailo Lermontovo poezijos.“

Akimirka: B. Sruoga, D. Sruogaitė ir giminaitė S. Laucevičiūtė-Gedvilienė prie automobilio „Fiat“ apie 1931 m./ Muziejaus archyvo nuotr. 

Ryškūs prisiminimai

B. Sruogai įsigijus seniai svajotą automobilį „Fiat“, atsivėrė galimybių keliauti. Muziejuje saugomas rašytojo dukros Dalios, keturiolikmetės moksleivės, lietuvių kalbos namų darbų sąsiuvinis, kuriame smulkiai ir kruopščiai aprašoma kelionė trise (V. Krėvės, B. Sruogos ir jos) po Vilnių ir Vilniaus kraštą 1939 m. vasarą.

Šiame rašinyje itin daug dėmesio skiriama V. Krėvei. Ir nenuostabu – paauglę mergaitę žavi V. Krėvės patriotiniai jausmai, meilė istorijai ir jos išmanymas. Štai ką ji rašė: „Kas gi nežino, kaip Krėvė yra pamilęs istoriją. Trakuose kaip pradės pasakoti apie pilį ir jos gyventojus, tai ir valgį pamiršome, ir kelionės dulkės nebeerzino. O kai antrą kartą atsidūrėme Vilniuje, ropojome visi trys į Trijų kryžių kalną ir galutinai privarginome Krėvę, kol išmokome pažinti visų bažnyčių bokštus. Bet Krėvė taip nuoširdžiai norėjo, kad mes išmoktume visus bažnyčių pavadinimus, kad net pailsome nuo sunkių pamokų.“

Toliau Dalia rašė: „Į Medininkus pataikėme atvažiuoti tuo laiku, kai lenkas kunigas, surinkęs būrį vietinių vaikų, mokė juos pilies kieme lenkiškai katekizmo. Nesisekė vaikams mokytis, kliuvo žodžiai, neįstengė lenkiškai ištarti nors vieną žodį teisingai. Kunigas buvo piktokas ir už blogą ištarimą smarkiai baudė mažiukus. Tai pamatę, pasipiktinome. Krėvė neišturėjo ir iš jo lūpų pasigirdo: „Lietuva, Tėvyne mūsų...“

Šalia emocingo istorinių Vilniaus krašto vietovių aprašymo randame ir linksmų nutikimų. Vienas jų – viešbučio istorija: „Vilniuje vos galo negavome, – pasakojo Dalia, – beieškodami Meškovskio viešbučio, kuriame mūsų keliauninkas būtinai norėjo sustoti. Nenorėdami gadinti bendrakeleivio nuotaikos, mudu su tėvu sekėme jį ir vis stengėmės įkalbėti, kad Vilniuje esą daug geresnių, patogesnių ir gražesnių viešbučių. Tačiau tie mūsų žodžiai ėjo niekais, kol nepaaiškėjo mažutė V. Krėvės paslaptis. Mat V. Krėvė Vilniuje vaikščiodamas visuomet jaučiasi aukščiau pakilęs, romantiškai nusiteikęs. Meškovskio viešbutis – viena romantiškiausių vietelių, juk ten V. Krėvė jaunavedys su savo žmonele nakvojo! Bet po visų klajojimų teatradome kažkokį kabaką, kuris užėmė Meškovskio viešbučio salionus.“

Dalios pasakojimą apie istoriją su viešbučiu papildė B. Sruoga savo vaizdeliuose „Vilnijos žiupsneliai“, išspausdintuose „Naujojoje Romuvoje“ tais pačiais 1939 m. Vieną jų pavadina „Keršiju Krėvei“. „Nėr teisybės pasauly – visi žino. Bet lygybės pasaulyje – dar mažiau. Va, kad ir mudu su Krėve. Einam kelnių pirkti – jis per pusę mažiau moka: dukart trumpesnės. Einam kavos gerti – aš dvigubai tiek išgeriu, kiek jis. Einam viešbučio samdyti – jam kiekvienas kambarys tinka, aš lovos negaliu gauti, vis trumpa ir trumpa. Turiu ieškoti lovos su kiaurais galais, kad būtų kur kojas iškišti. Visur man aiškūs nuostoliai. Bet vieną kartą Vilniuje aš vis dėlto smarkiai atsigriebiau Krėvės sąskaita“, – rašė jis.

Nei pareigos, nei amžius neturėjo įtakos jų santykiams. Tai buvo dviejų didžių asmenybių draugystė.

Pasirodo, kelionės metu, apsistojus viešbutyje, už didelį prašmatnų kambarį sau ir dukrai B. Sruoga sumokėjo dvigubai mažiau nei V. Krėvė už mažą prastą kambariūkštį. Mat viešbučio šeimininką išgąsdino B. Sruogos išvaizda – didelis ūgis, rudi marškiniai, suomiškas peilis prie šono.

Vienintelis draugas

Muziejuje saugomas originalus V. Krėvės laiškas B. Sruogos dukrai Daliai, parašytas 1949 m. sausį iš Filadelfijos į Vokietiją, Boną. Dalia jau buvo sukūrusi šeimą, buvo gimusi dukra Aušrinė, šeima laukė kelionės į Ameriką bilieto.

V. Krėvė bandė aiškinti Daliai gyvenimo Amerikoje taisykles: „Turiu pasakyti Jūsų paguodai, miela Daliute, kad siekti daktaratų, jei rengiatės Amerikon, tikrai neapsimoka. Čia turi reikšmę praktiški dalykai, bet mokslas, menas nieko nereiškia. Atbulai, tas gali pakenkti kitų akyse. Man tiesiog vienas lietuvis, čia gyvenęs jau 40 metų, pareiškė: mes mokytų žmonių nemėgstam. Nenorim tokių, kurie už mus gudresni. Dėl kalbų, tai čia reikšmę turi tik anglų kalba. Vis tiek kelias į kokį nors inteligentišką darbą yra užkirstas. Jei ne inžinierius ir ne gydytojas, pasilieka tik vienas darbas – fizinis. Tikiuosi, kad visgi Jums pasiseks pasiekti šį “laimės“ kraštą, tik bijau, ar nepasijusite čia blogiau negu Europoje. Gera mums bus tik Lietuvoje.“

Jau vėliau, po B. Sruogos mirties, būdamas toli nuo Lietuvos, V. Krėvė laiškuose V. Sruogienei dažnai skųsdavosi, kad jam trūksta B. Sruogos žodžio, patarimo, buvimo greta: „Juk iš tikrųjų Lietuvoje tik jį vieną turėjau tikrą ir nuoširdų draugą. (...) Jis buvo man tikras draugas, kaip ir aš jam, ir ne todėl, kad vienas antram buvome reikalingi kažkokių gėrybių pasiekti. Mus jungė tik mūsų sielos, ir niekas kitas.“

Ritualas: šachmatai B. Sruogai buvo savotiška terapija, kurios seansai vykdavo tik su rašytojui artimiausiais žmonėmis./ Muziejaus archyvo nuotr. 

Laukia intriga

Daugiau kaip po 80 metų Balio ir Vandos Sruogų muziejuje-namuose vėl pasigirs galingas automobilio variklio gaudimas. Atnaujintame B. Sruogos garaže muziejaus lankytojai galės susipažinti su originalia istorinės dramos „Milžino paunksmė“ istorija ir sužinoti, su kokiais sunkumais rašytojui ir jo šeimai teko susidurti tarpukariu įsigyjant lenktyninį automobilį „Fiat 514“. Atrodo, ką bendro gali turėti Vytautui skirta drama ir itališkas automobilis. Pasirodo, gali! Šią istoriją rašytojo sodyboje statytame garaže pasakosime jau netrukus – unikali edukacinė ekspozicija-instaliacija duris atvers dar šiais metais.