Priešybių vienybė

Priešybių vienybė

Jis, vyras, po darbo dienos pareina namo. Bet vos tik peržengia buto slenkstį, kai ji, žmona, ima bambėti, kad jis negerbia jos triūso. Nors jis net nesuprato, koks tas triūsas ir ką jis vėl ne taip padarė, kad ji taip įpyko, o jį užgriuvo nepasitenkinimo škvalas.

Šifruotė jam

Gerbiami vyrai, esmė tokia, kad jūsų karštai mylima antroji pusė visą dieną taip pat „dirbo“. Kaip dirbo? - galite paklausti jūs. Juk ji namų šeimininkė ir dirba ne visą darbo dieną arba užsiima kūryba. O gal tiesiog „ieško savęs“, todėl visą laiką būna namuose.

p>Bet jeigu mes, moterys, sėdime namuose, tai dar nereiškia, kad mes sėdime tikrąja žodžio prasme. Kai jūs rytą išeinate į darbą, paliekate tokią netvarką, kad mums prireikia geriausiu atveju valandos ant lovos išmėtytiems kaklaraiščiams, marškiniams ir kostiumams sukabinti, batų šepečiams ir tepalams, paliktiems prieškambaryje, sudėlioti. Tai mažiausia, ką paliekate jūs, mūsų mylimi, bet dažnai ne itin tvarkingi vyrai.

Paskui visą dieną dirbame darbus, kurių rezultatus, būdami itin užsiėmę, jūs ne visada pastebite. Pavyzdžiui: išlyginti kostiumai, marškiniai, švarios ir dėvėti pa-ruoštos kojinės ir marškinėliai. Mes stengiamės jums įtikti ir pagaminti ką nors gardaus, o tam irgi sugaištama laiko. Jūs pareinate vakare, ne ten, kur reikia, nusiaunate batus ir išpurvinate grindis, kurias jūsų stropi žmona išplovė ir išblizgino.

Tada vakarieniaujate ir, netaręs nė žodžio, einate į svetainę, įsitaisote ant sofos, ant balto kaip sniegas kilimo pastatydami puodelį kavos arba arbatos, ir pradedate žiūrėti žinias, krepšinį arba savo mėgstamą laidą. Tai jau nebesvarbu. Esmė tokia, kad ji visą dieną laukia jūsų grįžtančio iš darbo, jai reikia bendrauti su jumis, o ne su jūsų pakaušiu, retkarčiais iš už laikraščio išgirstant „Aha!“ Vyrai, skirkite dėmesio savo moterims, pradžiuginkite jas, juk ne tiek jau daug joms reikia iš jūsų!

Šifruotė jai

Tikriausiai manote, kad jis, jūsų išrinktasis, nedėkingas ir neatidus. Galime užtikrinti, jog taip nėra. Iš tikrųjų viskas yra šiek tiek kitaip. Pabandysiu paaiškinti. Jeigu jis, parėjęs iš darbo, ne ten, kur jūs norėtumėte, nusiavė batus ar nusimovė kojines, tai dar nereiškia, kad jis nevalyvas. Paprasčiausiai tik savo namuose, teritorijoje, kurią jis laiko sava ir saugia, jūsų vyras gali atsipalaiduoti ir netgi nusiauti avalynę ten, kur nori, o ne ten, kur dera.

Suprantate? Tik namuose, kur jo laukia, myli ir juo rūpinasi, jūsų mylimasis gali ramiai, tyloje, nesiblaškydamas ir be įtampos normaliai pavalgyti. Juk darbe viską reikia atlikti tiksliai ir greitai. Kalbėtis nėra laiko. Jis turi daug ką spėti. O čia po nesibaigiančios, kaip jam atrodė, įtemptos darbo dienos jis grįžta namo. Įsitikinęs, kad jo ten laukia ir myli. Jis žino, kad namuose jauku ir šilta, o svarbiausia – ten esate jūs.

Būtent tai verčia jį skrieti namo lyg su sparnais. Ir štai jis „skrenda“ namo, pas mylimąją, o ten jūs surūgusiu veidu bambate dėl kažkokių kojinių ir marškinių. Žinoma, jis nieko nesupranta, todėl, nenorėdamas galutinai susipykti, įsikniaubia į laikraštį arba televizorių. Mano, kad sėdėdamas vienoje vietoje daugiau nepridarys to, kas galėtų jumyse pažadinti žvėrį, namų šeimininkę su stažu ar niurzgančią žmoną...

Kartais jie – mūsų vyrai – tiesiog atsipalaiduoja sėdėdami ar gulėdami ant savo mėgstamos sofos. Tik taip jie pailsi po sunkios darbo dienos. Jiems ramu vien tik nuo minties, kad yra namuose, žmona kažką veikia virtuvėje ir viskas gerai. Namų rūpesčiai, namų aplinka kai kuriems vyrams tikrai gali teikti džiaugsmą ir ramybę.

Taigi, nepaisant to, kad mes esame labai skirtingi, vis dėlto esame kartu. Kad ir ką kalbėtume, kad ir kas mums nepatiktų, mes reikalingi vieni kitiems, mums gera drauge. O ar labai gera ir patogu – priklauso tik nuo jo ir jos. Priešybių vienybė – štai kas išties svarbu!

Dažniausiai vyras ir žmona – visiškai skirtingi žmonės, ir būtent todėl jie yra kartu. Jie dalijasi asmenine patirtimi, vėliau gali perimti antrojo įpročius. O tada ateina diena, kai jiems nebereikia žodžių, šie tampa nebereikalingi, nes jie vienas kitą supranta be žodžių, jaučia vienas kitą ir skaito iš akių.

Tada ji „nebepjauna“ jo dėl neužsuktos dantų pastos tūbelės, o jis nebevalgo iš puodo, nes abu žino ir iš žvilgsnių bei gestų jaučia, kad tas ar anas gali jį supykdyti arba ją suerzinti. Vėliau jie nebėra „pusės“, nes harmoningai susilieja į vieną! Tačiau tam stebuklingam virsmui reikia laiko. Taigi sukaupkime kantrybę ir suteikime vienas kitam progą pasikeisti į gera.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių