Interjerų kūrėja Virginija Sabaliauskienė tik įkopusi į penktą dešimtį pradėjo studijuoti interjero dizainą ir su didžiausiu malonumu mėgaujasi nauju darbu. Kadaise ji stojo į taikomąją matematiką.

Architektūros atsisakė

V.Sabaliauskienė, energinga 48-erių moteris, keturių vaikų mama, prieš dešimtmetį išsikraustė į sostinę, bet širdyje – tikra kaunietė. Moters pavardė neseniai pradėta linksniuoti geriausių mūsų šalies interjerų kūrėjų gretose. Ji vos prieš kelerius metus Vilniaus dailės akademijoje įgijo interjero dizainerės diplomą ir nesiskundžia užsakymų stygiumi – kuria tiek gyvenamuosius, tiek visuomeninius interjerus.

Ar dizainas buvo daugelį metų užslėpta aistra? Virginija, baigusi dabartinę Kauno „Saulės“ gimnaziją, įstojo į taikomąją matematiką. Mokykloje ši disciplina buvo sustiprinta, tad mokslas aukštojoje buvo vieni juokai.

„Kaip ir kiekvienam žmogui, baigusiam mokyklą, žinoti, ko iš tikrųjų nori, yra labai sudėtinga, o galimybių daug. Bent aš tikrai nebuvau įsitikinusi, kad visą gyvenimą dirbsiu pagal pasirinktą specialybę“, – prisiminė pašnekovė. Pasak jos, 1982 m. informacinės technologijos buvo ant bangos, tai viena iš priežasčių, kodėl ji pasirinko šią sritį.

„Buvo šovusi mintis studijuoti architektūrą. Tačiau tai reiškė, kad po mokyklos būtų reikėję ketverius metus mokytis vakarinėje dailės mokykloje, nes neturėjau jokių piešimo pagrindų. Be to, viena dailininkė namuose jau buvo – sesuo, nesinorėjo nuvilti tėvų“, – atviravo pašnekovė. Kita vertus, tuo metu ji nebuvo tikra, kad tikrai norėtų būti architektė.

Baigusi taikomąją matematiką, V.Sabaliauskienė buvo paskirta dėstyti informatiką politechnikume. Darbas jai patiko, bet čia ji užtruko vos metus, nes susilaukė antrojo sūnaus ir išėjo ilgesnių – dviejų mažamečių vaikų auginimo atostogų.

Mokėsi savo namuose

Kai Virginijos vyras sukūrė privatų verslą ir jam prireikė pagalbos, žmona stojo į jo darbuotojų gretas. Tačiau ne tuščiomis. Būdama 34-erių, ji dvejus metus studijavo verslo administravimą, įgijo magistrės laipsnį. Įgytas žinias ji pritaikydavo darbovietėje. „Buvo smagu ir labai gera“, – prisiminė dabartinė interjerų kūrėja.

Jau tada ji turėjo galimybę pasireikšti ir interjero apipavidalinimo srityje – parinkti spalvas vyro biuro patalpoms, išdėstyti baldus. Teko prisiliesti prie aplinkos kūrimo rekonstruojant savo pačių namą.

„Susidraugavome su architekte. Ji maloniai pasakojo, kaip viskas daroma, kaip ji renka spalvas ir kitką. Galima sakyti, ji buvo mano pirmoji mokytoja formuojant aplinką“, – psakojo pašnekovė.

Vėliau Virginijai teko gražinti biuro patalpas persikėlus gyventi į Vilnių. Profesionalių interjero dizainerių šeimos galva sąmoningai nesamdė. „Tu viską moki ir padaryk“, – žmonos talentą įžvelgė sutuoktinis. Taip V.Sabaliauskienė sėmėsi patirties dailindama vienas patalpas palėpėje, kiek vėliau – kitas. „Jei prieš tai būčiau pasimokiusi reikalingų dalykų, rezultatai galbūt būtų buvę geresni“, – svarstė ji.

Interjero dizaino studijas, įsitikinusi ji, išprovokavo likimas. Mat nusprendus parduoti nuosavą verslą, teko paklusti kitam vadovui, darbas moteriai nebebuvo ta vieta, kurioje buvo galima judėti į priekį. Tad Virginija nusprendė išeiti ir veikti kažką kita.

Draugės tiko į dukras

„Išėjusi iš darbo du mėnesius praleidau Juodkrantėje, bendravau su draugais dailininkais. Vyko pleneras, tapėme Negyvosiose kopose. Pagyrimai, kad man gerai sekasi piešti, buvo paskutinis postūmis pabandyti eiti mokytis menų“, – šypsojosi pašnekovė.

Kaip tik tada ji sužinojo, kad Vilniaus dailės akademijoje galima pasirinkti nenuoseklias studijas, kitaip tariant, mokytis pageidaujamų disciplinų. Tiesa, mokslas buvo mokamas. „Negaliu pasakyti, kad pirmus metus buvo labai lengva, tai buvo visai kas kita, ką iki tol dariau. Papildomai vaikščiojau į piešimo pamokas, iš pradžių buvo labai sunku“, – neslėpė pašnekovė. Tuomet jai buvo per 40 metų. 2 psl. >>