Kai pirmąją TV3 „Chorų karų“ laidą žiūrovams buvo patikėta nuspręsti, ar vertas projekte dalyvauti Stano ir Panevėžio pataisos namų moterų choras, vargiai kas tikėjosi, kad antrąjį jų bandymą aukščiausiais balais įvertins ir patys žiūrovai, ir komisija.

„Moterys džiaugiasi iš visos širdies. Juk jos galėjo iškristi jau per pirmą laidą, todėl didelis žmonių palaikymas joms jau yra didelė pergalė“, – TV dienai" sakė chorvedys Stano.

– Ką jums pačiam reiškia į pergalę vesti nuteistųjų chorą?

– Didelį savęs išbandymą – ne kaip muzikanto, muzikos prodiuserio, choro vadovo, bet kaip žmogaus. Viena yra nuolat bendrauti su žmonėmis, išgerti kavos, aptarti rūpimus reikalus. Kita – dirbti su žmonėmis, esančiais kalėjime, gyvenime patyrusiais visko – ir toli gražu ne pačių geriausių dalykų. Reikia surasti būdą, kaip prieiti prie kiekvienos merginos, išaiškinti, ką ir kodėl darome.

– Ar daug kam netikėtas jūsų choro triumfas praėjusį savaitgalį reiškia, kad visuomenė tampa tolerantiškesnė teistiems žmonėms?

– Labai norėčiau tuo tikėti. Žinoma, projekte dalyvauja moterys, gal pelnyti žiūrovų palankumą padeda tai, kad prieš pasirodymus kalbame apie jų skausmą, vaikus, – jautrias temas, kurioms žmonės nelieka abejingi. Vis dėlto norime tikėti, kad apskritai visuomenė taps tolerantiškesnė, labiau supras kitus, esančius anapus spygliuotos tvoros. Dabar problema ta, kad nuteisti žmonės visuomenei lyg neegzistuoja, niekas nesidomi jais ir vengia apie tai kalbėti, juolab bendrauti su tokiais žmonėmis. Bet jie išeis ir jiems reikės pritapti šiame pasaulyje. Gal „Chorų dalyvėms“ ši muzikinė patirtis leis patikėti savimi, patikėti, kad jos gali būti mylimos, gražios, geidžiamos ir tiesiog moterys kaip ir kitos. Juk dauguma jų iki šiol patyrė tik smurtą, patyčias.

– Kaip „Chorų karai“ gali pakeisti jūsų choro moterų gyvenimą?

– Iš žmogaus galima atimti materialinę gerovę – namus, pinigus, taip pat šeimą, bet kokia nors teigiama patirtis padeda atsitiesti ir spręsti problemas, o ne pasiduoti. Po „Chorų karų“ moterys turės prisiminimą, kad jų gyvenime buvo šis tas gražaus ir šilto.

– Jokia naujiena, jog ne viena moteris, išėjusi iš kalėjimo, į jį sugrįžta. Tikite, kad bent jau choristės amžiams užvers kalėjimo duris?

– Tikiu tuo. Mano chore nėra nė vienos merginos, kuri didžiuotųsi tuo, ką padarė. Jos labai gailisi, kad taip nutiko. Tikiu, kad ir į kokią terpę pakliūtų išėjusios iš pataisos namų, kad ir kaip būtų smerkiamos, engiamos darbdavių, šios moterys turės viltį, jog gali būti ir kitaip. Ir ją saugos.

– „Chorų karuose“ palankumo toliau sieksite filosofinių dainų repertuaru?

– Taip, ir tik tokiu. Kitaip ir negali būti – bandysime ir linksmesnę dainą atlikti, tačiau kad ir ką šios moterys dainuotų, iškart ta filosofija ir atsiranda. Iš jų lūpų dainų žodžiai skamba visiškai kitaip.

– Pernai už savo tarptautinį chorą raginote balsuoti įrašais troleibusuose. Kaip šiemet balsavimo kampaniją vykdot?

– Niekaip. Dėl suprantamų priežasčių negalime niekur išvažiuoti, gauti paramos, reklamuotis, pakoncertuoti.

– Būtumėte pasiryžęs ne kalinių moterų, o vyrų chorui vadovauti?

– Manau, taip. Nebūčiau sutikęs vadovauti tiesiog miesto chorui, nes nebeįdomu.

– Kuo skiriasi darbas su Vilniaus tarptautiniu choru ir su Vilties choru?

– Kai rinkau Vilniaus tarptautinį chorą, turėjau neribotas galimybes suburti puikią komandą, kviesti stiprius vokalistus. Šiemet tebuvo apie 300 potencialių kandidačių, iš kurių gal tik apie 50 pareiškė norą dainuoti. Aišku, kad darbo su jomis yra gerokai daugiau. Kiekvieną dieną nuo 10 iki 13 val. repetuoja vokalą, nuo 14 val. iki vakaro – choreografiją, o vėliau dar pačios savarankiškai užsiima. Nė vienas choras nedirba tiek, kiek mano choro merginos. Žinoma, jos ir laiko daugiau turi.

– 18 moterų atsirinkote iš būrio norinčių dainuoti. Ar tos, kurių nepasirinkote, nesijautė tai, lyg būtumėte atėmęs viltį?

– Ne, nemanau, kad nuoskaudas laiko, nusivylė, nesuprato. Atvirkščiai – su šiomis moterimis lengva bendrauti, atvažiavęs galiu joms pasipasakoti, kodėl man liūdna, kas man nerimą kelia, dėl ko skauda širdį. Jos padeda, pataria.

– Kai tarstelėjote, kad nebūtumėte prieš turėti žmoną kalinę, sulaukėte nuteistų moterų dėmesio, pasiūlymų megzti santykius?

– Ši frazė buvo ištraukta iš konteksto. Pasakiau su šypsena, kita vertus, galima sakyti, kad nejuokavau. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad pataisos namų moterys niekuo nesiskiria nuo kitų, nors gyvenime yra mačiusios daug blogo, jos išlieka moterimis su savo rūpesčiais, svajonėmis. Nekuriu ribų – laisva moteris ar gyvenanti ten. Jei yra meilė, koks skirtumas. Tiesioginio dėmesio – kad kuri nors mergina mane „kabintų“ – nebuvo. Dabar visos choristės iš tiesų turi daug darbo.

– Susidūrėte su neigiamu požiūriu, kad kalinėms eteryje – ne vieta, kad tegu bausmę atlieka, o ne pramogauja?

– Man „Chorų karai“ tapo labiau socialiniu nei muzikiniu projektu ir mano tikslas – ne laimėti, ne užimti aukštą vietą, o suteikti žmonėms vilties ir džiaugsmo. Galiu suprasti tuos, kurie sako, kad kalinėms – ne vieta televizijoje, kad buvimas čia – įžeidimas jų nuskriaustiems žmonėms, bet nepateisinu. Uždarykime kalinius, užmirkime juos, bet nuo to juk niekas nepasikeis – jie yra. Tos moterys irgi savotiškai yra nukentėjusios ir gailisi dėl savo poelgių. Šiuo atveju reikėtų kalbėti apie susitaikymą, atleidimą. Atimti viltį iš bet kokio žmogaus yra neteisinga.

„Chorų karai“ – sekmadieniais 19 val. per TV3.