„Tai daugiausia liečia Lietuvos pilietes, ištekėjusias už užsieniečių ir negalinčių dokumentuose rašyti originalios vyro pavardės. Vien dėl to moterys netgi atsisako Lietuvos pilietybės“, – sako jis. Apie tai ir apie naujausią įstatymo versiją – pokalbis su G. Kirkilu.

– Pone Kirkilai, dėl šio įstatymo buvo daug diskusijų. Pasisakė ir Konstitucinis Teismas, ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Dabartinį projektą palaiko 70 Seimo narių ir jame siūlomi viso labo du atvejai, kada pavardėse galima rašyti „q“, „x“ ir „w“. Ar tai jau atitinka geros valios rodymą Lenkijai ir daugkartinius Lietuvos įsipareigojimus Lenkijos vadovams?

– Lietuvos ir Lenkijos dvišalėje sutartyje yra tokie įsipareigojimai. Lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, turi teisę rašyti vardus ir pavardes dokumentuose lietuviškais rašmenimis. Jie naudoja visus ženklus.

– Taip, lietuviai Lenkijoje vardus ir pavardes paso pirmame puslapyje gali rašyti su raidėmis „ė“, „š“, „č“ .

Buvo piketas prie Seimo ir kažkas pasakė, kad mes neva traukiame lenkišką kultūrą. Tačiau lenkiška kultūra Lietuvoje jau seniai yra. Ar mums išmesti Adamą Mickiewiczių iš vadovėlių?

– Mūsų pirmas žingsnis būtų tam tikras pripažinimas, kad Lietuvos lenkai taip pat turi teisę į raides. Konstitucinis Teismas 2014 metais išaiškino, kad atskirais atvejais, suderinus su Valstybine lietuvių kalbos komisija, taip galima padaryti.

– Prašysite dar vienos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados dėl to?

– Manau, kad nebereikia, nebent tą padarys Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kai bus svarstymas jame. Be to, galbūt prezidentė pasikvies šią komisiją, kai Seimas priims įstatymą ir prezidentei reikės jį pasirašyti.

– Jūsų nuomone, ar dar reikėtų išvados?

– Mano nuomone, išvados jau yra.

– Projekte teigiama, kad jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Bet turbūt daugeliui aišku, kad beveik visi Lietuvoje gyvenantys lenkai, turintys pavardėse minimas raides, jas galėtų taip ir rašyti – daugiausia  su „w“. Kodėl jie dar turi įrodinėti?

– Jūs teisus. Aš jau nekalbu, kad 1938 metais Antanas Smetona išleido tokį įsakymą ir leido rašyti pavardes su „w“ nepaisant, kad Vilniaus kraštas buvo dar okupuotas. Kodėl dar reikia įrodinėti? Nes yra labai daug nepasitikėjimo priimant šį įstatymą, todėl mes ir patiksliname šaltinius. Dabar siekiama įteisinti du šaltinius – arba santuoka su užsieniečiu, arba įrodymas, kad asmuo arba jo protėviai turėjo kitos šalies pilietybę.

– O jeigu asmuo tokių įrodymų neras?

– Manau, kad ras.

– Bažnytinės knygos bus didžiosios gelbėtojos?

– Neabejoju, kad taip ir bus.

– Kitaip tariant, nereikės seno paso, gimimo liudijimo ar kažkokių kitų valstybės institucijų išduotų dokumentų, gali tikti ir nuorašas iš bažnyčios archyvų?

– Sovietmečiu daugelis dokumentų dingo. O sovietinis pasas buvo kaip tik toks, kokį dabar siūlo dalis konservatorių, parengusių alternatyvų įstatymo projektą.

– Alternatyvų projektą parengė ir pasirašė buvęs užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas, Stasys Šedbaras ir keli kiti konservatoriai. Tačiau jūsų teiktą įstatymo projektą pasirašė Gabrielius Landsbergis, Emanuelis Zingeris, Andrius Kubilius, Mykolas Majauskas. Matyti, kad nėra vieningos nuomonės šioje partijoje?

– Manau, kad kolegos konservatoriai gudrauja. Ir Andrius Kubilius, ir Emanuelis Zingeris supranta šio įstatymo reikšmę, bet kartu konservatoriai nori išlikti tautiniais politikais, nors šis įstatymas nieko bendra neturi nei su lietuvių kalba, nei su jos abėcėle. Manau, kad Tėvynės sąjunga žaidžia žaidimą, kad jų pozicija nebūtų visai aiški iki galo.

– Dalis konservatorių nuogąstauja, kad suteikus galimybę rašyti pavardes su lotyniškais rašmenimis, gali atsirasti ir kitų reikalavimų. Pasak Lauryno Kasčiūno, po to prasidės vietovardžiai, antra valstybinė kalba tam tikrame regione, po to dar koks nors ypatingas regiono statusas ir pan. Ką manote?

– Reikalavimai gali būti, bet jiems nėra jokio pagrindo. O dėl šio įstatymo mes turime pagrindą – yra tarpvalstybinė Lietuvos ir Lenkijos sutartis, žodiniai prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus pažadai. Delsimas priimti įstatymą sukėlė didelę įtampą Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Šiandien mūsų strateginė partnerystė yra netgi svarbesnė nei tuo metu, kai lenkai advokatavo mums stojant į NATO. Nes tuo metu dar nebuvo tiek energetikos, infrastruktūros dalykų net nekalbant apie saugumą.

– Galų gale tai bus patikrinimas, kiek Lietuvos lenkų norės rašyti pavardę pase lotyniškais rašmenimis. Turbūt tai nebus masinis dalykas, ką apie tai manote?

– Manau, kad tai nebus masinis reiškinys. Kur kas daugiau bus moterų lietuvių, ištekėjusių už užsieniečių. Jau dabar iš ambasadų Vokietijoje, Švedijoje gauname žinių, kad Lietuvos pilietės atsisako Lietuvos pilietybės vien dėl to, kad negali rašyti savo vyro pavardės originalo kalba. Pavyzdžiui, Vokietijoje kai kurios moterys buvo netgi apkaltintos dokumentų klastojimu.

– Įstatymą pasirašė 70 Seimo narių. Suprantu, kad neturite abejonių, kad šis įstatymas bus priimtas?

– Taip. Tai yra mūsų požiūris į tautines bendrijas, tai taip pat Lietuvos piliečiai. Nors jie kartais aštriai pasisako, bet juk taip yra visada. Yra ir europietiška tradicija turėti tam tikrą jautresnį požiūrį į tautines mažumas. Kita vertus, ir mūsų istorija tokia. Ar ne kunigaikštis Gediminas pakvietė į Vilnių įvairias tautas? Turėjome tradicijas, visi draugiškai gyvenome, tautos įnešė didžiulį įnašą į mūsų kultūrinį gyvenimą. Buvo piketas prie Seimo ir kažkas pasakė, kad mes neva traukiame lenkišką kultūrą. Tačiau lenkiška kultūra Lietuvoje jau seniai yra. Ar mums išmesti Adamą Mickiewiczių iš vadovėlių?