Lygiai prieš 24 metus SSRS paskelbė ekonominę blokadą nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai. Akimirksniu sustojo degalų ir dujų bei kitų žaliavų tiekimas. Po ketvirčio amžiaus Rusija vėl ėmėsi ekonominių sankcijų prieš Lietuvą, kurių pasekmės šįkart veikiausiai bus sunkesnės nei tada.

"Neišsižadėkime laisvės"

Lietuvos laisvės siekį anuomet Rusijos biurokratai pamėgino užgniaužti benzinu ir dujomis.
Klaipėdietis Kostas Kaukas savo knygoje "Sąjūdis Klaipėdoje" rašė: "1990 04 18. Lietuvos ekonominė blokada. Autobusų parkas gavo telegramą, kad nutraukiamas kuro tiekimas iš Sovietų Sąjungos. Dujos tiekiamos tik gyventojams".

Dabartinė "Klaipėdos autobusų parko" direktorė Jelizaveta Daugininkienė, įmonei vadovaujanti nuo 1992 m., teigia, jog senieji bendrovės vadovai nepamena tokios telegramos.

Tačiau pripažino, kad tuo metu teko gerokai riboti viešojo transporto reisų skaičių, gyventi taupiai, kad Klaipėdoje nenutrūktų ši miestiečiams svarbi paslauga.
Maždaug po savaitės, kai buvo paskelbta ekonominė blokada, Klaipėdos miesto taryba kreipėsi į gyventojus ir paprašė "šiuo sunkiu išbandymų metu išlaikyti orumą, savitvardą, ištikimybę Lietuvos Respublikos Nepriklausomybei".

Miestiečiai pakviesti remti vyriausybinį "Nepriklausomybės fondą". O miesto deputatų taryba įkūrė antiblokadinių idėjų banką ir prašė siūlyti, kaip taupiai vartoti dujas, elektros energiją, degalus.

"Tiktai nuo mūsų bendrų pastangų, politinio sąmoningumo ir ištvermės priklausys mūsų visų ateitis. Neišsižadėkime savo Tėvynės laisvės "dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto" (V.Kudirka)", – buvo rašoma Miesto tarybos kreipimesi.

Verslo pradžiamokslis

Tuometis miesto tarybos pirmininkas, dabartinis vicemeras Vytautas Čepas be ironijos teigė, kad ekonominė blokada buvo gražus metas, nes tai buvo pirma laisvos rinkos pamoka verslui, kaip reikia be valdžios nurodymų ir direktyvų savarankiškai dirbti.

"Buvo labai gerai, kad miesto strateginėms įmonėms tuo metu vadovavo patyrę savo srities specialistai. Gero žodžio vertas Vytautas Petrulis, vadovavęs miesto šilumos ūkiui. Turiu pasakyti, kad visi vadovai blokados išbandymą išlaikė 10 balų", – pabrėžė V.Čepas.

Vicemeras teigė, kad tada miesto vadovai "atrišo rankas" aktyvesniems asmenims, kurie važiavo į Rusiją, Kaliningradą benzovežiais, cisternomis ir gabeno į Lietuvą benziną.

"Pradėjo kurtis firmos, kurios būtent tuo laiku uždirbo pirmuosius milijonus. Net savo romane aprašiau tuos žmones, nes aš juos pažinojau. Tas laikas daug kam buvo verslo pradžiamokslis, kai reikėjo ieškoti prekių ir žaliavų, sudarinėti sutartis, rasti pinigų, nes bankai tada kreditų dar neduodavo", – pasakojo V.Čepas.

Daugelis tokių pirmųjų verslininkų skolinosi iš savo draugų bei pažįstamų ir pradėjo verslą.

Norma – 10 litrų benzino

Kai kurie klaipėdiečiai ir šiandien prisimena pirmąsias ekonominės blokados dienas, – miesto gatvėse automobilis staiga tapo retenybe.
Degalinėse gautas nurodymas kiekvienam piliečiui pagal mašinos registracijos pasą leisti vienąkart įsipilti 10 litrų benzino, ir viskas.

Lietuva tuo metu priimti benziną galėjo per Klaipėdos uostą, tačiau šis buvo užblokuotas svetimos valstybės kariaunos.

Klaipėdiečiai pradžioje benzino važiavo ne tik į Kaliningrado sritį, bet ir į Baltarusiją. Tačiau ten netrukus pasirodė užrašai: "Lietuviams benzinas neparduodamas". Teko važiuoti į Ukrainą ir, pripildžius įvairias talpykles degalų, keliauti atgal į Lietuvą.

Tuo metu 20 litrų talpos benzino kanistras juodojoje rinkoje, nes kitokios iš viso nebuvo, kainavo apie 20 rublių. Tai maždaug sudarytų 200 litų šių laikų pinigais.

Susitelkė į kumštį

1990 metų ekonominės blokados metu klaipėdietis Benediktas Petrauskas buvo mero pavaduotojas, kurio darbas buvo rūpintis miesto ūkio reikalais.

Svarbiausia buvo užtikrinti, kad miestas funkcionuotų, nes Klaipėdą aprūpinančioms organizacijoms ėmė katastrofiškai trūkti degalų. O jų aprūpinimas vyko per "Naftos bazę", kuriai tuo metu vadovavo Alfonsas Bargaila.

"Labai puikiai prisimenu jį iš tų dienų. A.Bargailos dėka pavyko užtikrinti, jog miesto autobusai gautų sumažintą, bet pakankamą normą degalų, kad galėtų dirbti. Specialusis autotransportas laiku išveždavo šiukšles ir miestą pavalydavo tiek, kiek reikėdavo", – prisiminė B.Petrauskas.

Pasisekė, kad blokada prasidėjo ne žiemą, nereikėjo tokių didelių energetinių resursų šildyti miesto daugiabučius. Tačiau tuo metu vis dėlto teko riboti karšto vandens tiekimą.

Tik po kelių mėnesių atsirado galimybė tiekti pašildytą vandenį bent savaitgaliais. Tokios prabangos, anot B.Petrausko, nebuvo kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

"Aišku, ta blokada neliko be pėdsakų, bet tikrai nebuvo taip, kad ji būtų mus sužlugdžiusi, kad mes ją prisimintume kaip didžiausią blogį ar kančią", – mano B.Petrauskas.

"Čia buvo daugiau išgąsčio ir nerimo nei neįveikiamų sunkumų. Tada pradėjau tikėti, kad su šitais žmonėmis galima daug ką padaryti", – sakė V.Čepas.

Stigo popieriaus

Praėjus vos daugiau nei mėnesiui po blokados paskelbimo, jos "žiedo veržimą" pajuto ir spauda.
"Dienraštis "Klaipėda" išleistas ant gelsvo nežinia kam tinkamo popieriaus", – rašė K.Kaukas.

Finansinių sunkumų grėsmę pajuto ir kultūros, švietimo, mokslo darbuotojai bei įstaigos.
Todėl miesto taryba kreipėsi į pramonės įmones, kad šios padėtų išlaikyti specialistų etatus.

"Supraskime visi savo atsakomybę: kultūra, švietimas, mokslas yra svarbiausioji lietuvių ir kitų Lietuvos tautų atgimimo bei suklestėjimo sąlyga", – buvo rašoma miesto tarybos kreipimesi į įmonių, organizacijų, įstaigų, kolektyvų tarybas ir vadovus.

Oficialiai blokada iš viso truko 74 dienas. Paskaičiuota, kad per tą laiką dėl žaliavų stokos miesto įmonėse prarasta beveik 14 tūkst. žmogaus darbo dienų, nuostolių patirta už beveik 7,5 mlrd. rublių.

1990 m. rugpjūčio 23 d. "Klaipėdos" redakcija gavo popieriaus ir vėl išleido 8 puslapių laikraštį.

Istorija pasikartojo

Po 24 metų Rusija pamėgino vėl Lietuvą "pamokyti" už kišimąsi "ne į savo reikalus".
Tačiau šį kartą, pasak rinkodaros specialisto Raimundo Vaitiekūno, naujoji ekonominė blokada vyksta intelektualiau, o ir piniginiai srautai kitokie nei 1990-aisiais.

"1990 metais čia buvo truputį kitaip, nes mes buvome vieningi todėl, kad buvo didelis noras būti kapitalistais. O šiandien dėl daugiapartinės sistemos mes esame suskaldyti. Kiekvienas sėdime po savo krūmu ir nenorime ausų iškišti. Dar J.Basanavičius sakė, kad tautos jėga – vienybėje, o šito šiandien nėra", – mano R.Vaitiekūnas.

Esą jau prieš 10 metų buvo galima prognozuoti tokį dalyką ir tada reikėjo žiūrėti plačiau.

Pasak B.Petrausko, kuris šiuo metu vadovauja naujam "Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalui", šiais laikais ekonominės sankcijos iš Rusijos mus veikiausiai paveiks kitaip nei tai buvo prieš 24 metus.

"Terminalą mes atidarysime laiku, nes statybos darbai beveik baigti, bet dėl tam tikrų sankcijų ir apribojimų gali kristi krovinių srautas. Jei taip atsitiks, tai yra nepalankus metas atidarinėti naujas linijas. Nes šitai susiję su tam tikrais nuostoliais, kol pradėsime generuoti pelną", – įsitikinęs B.Petrauskas.

Jo teigimu, 2011 metais terminalo atidarymas būtų buvęs kur kas prasmingesnis nei dabar.
B.Petrauskas pripažino, kad laukia labai sunkus darbus, kuris galbūt nepadengs visų išlaidų, teritorijos priežiūros, apsaugos išlaikymo, vis dėlto tikimasi išgyventi net ir šituos išbandymus.

Viščiukus skaičiuos rudenį

Dabartinių ekonominių Rusijos sankcijų Lietuvai rezultatus aiškiausiai matysime rudenį. Tačiau rinkodaros specialistai jau neabejoja, kad poveikis tikrai bus.

"Rusijos ekonominių sankcijų rezultatas matomas jau ir dabar – priverstinių atostogų išleidžiami pieno bendrovės darbuotojai, Mažeikių gyventojai sujudo pardavinėti savo butus ir norėtų keltis gyventi į Vilnių, nes naftos bendrovės veiklos apimtys smuko", – dėstė R.Vaitiekūnas.

Kiti parametrai taip pat nieko gero nežada. Anot R.Vaitiekūno, neišvengiamai reikia žvalgytis kitos ekonominės strategijos.