1990-ųjų blokados pamoka

Susitelkė į kumštį

1990 metų ekonominės blokados metu klaipėdietis Benediktas Petrauskas buvo mero pavaduotojas, kurio darbas buvo rūpintis miesto ūkio reikalais.

Svarbiausia buvo užtikrinti, kad miestas funkcionuotų, nes Klaipėdą aprūpinančioms organizacijoms ėmė katastrofiškai trūkti degalų. O jų aprūpinimas vyko per "Naftos bazę", kuriai tuo metu vadovavo Alfonsas Bargaila.

"Labai puikiai prisimenu jį iš tų dienų. A.Bargailos dėka pavyko užtikrinti, jog miesto autobusai gautų sumažintą, bet pakankamą normą degalų, kad galėtų dirbti. Specialusis autotransportas laiku išveždavo šiukšles ir miestą pavalydavo tiek, kiek reikėdavo", – prisiminė B.Petrauskas.

Pasisekė, kad blokada prasidėjo ne žiemą, nereikėjo tokių didelių energetinių resursų šildyti miesto daugiabučius. Tačiau tuo metu vis dėlto teko riboti karšto vandens tiekimą.

Tik po kelių mėnesių atsirado galimybė tiekti pašildytą vandenį bent savaitgaliais. Tokios prabangos, anot B.Petrausko, nebuvo kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

"Aišku, ta blokada neliko be pėdsakų, bet tikrai nebuvo taip, kad ji būtų mus sužlugdžiusi, kad mes ją prisimintume kaip didžiausią blogį ar kančią", – mano B.Petrauskas.

"Čia buvo daugiau išgąsčio ir nerimo nei neįveikiamų sunkumų. Tada pradėjau tikėti, kad su šitais žmonėmis galima daug ką padaryti", – sakė V.Čepas.

Stigo popieriaus

Praėjus vos daugiau nei mėnesiui po blokados paskelbimo, jos "žiedo veržimą" pajuto ir spauda.
"Dienraštis "Klaipėda" išleistas ant gelsvo nežinia kam tinkamo popieriaus", – rašė K.Kaukas.

Finansinių sunkumų grėsmę pajuto ir kultūros, švietimo, mokslo darbuotojai bei įstaigos.
Todėl miesto taryba kreipėsi į pramonės įmones, kad šios padėtų išlaikyti specialistų etatus.

"Supraskime visi savo atsakomybę: kultūra, švietimas, mokslas yra svarbiausioji lietuvių ir kitų Lietuvos tautų atgimimo bei suklestėjimo sąlyga", – buvo rašoma miesto tarybos kreipimesi į įmonių, organizacijų, įstaigų, kolektyvų tarybas ir vadovus.

Oficialiai blokada iš viso truko 74 dienas. Paskaičiuota, kad per tą laiką dėl žaliavų stokos miesto įmonėse prarasta beveik 14 tūkst. žmogaus darbo dienų, nuostolių patirta už beveik 7,5 mlrd. rublių.

1990 m. rugpjūčio 23 d. "Klaipėdos" redakcija gavo popieriaus ir vėl išleido 8 puslapių laikraštį.

Istorija pasikartojo

Po 24 metų Rusija pamėgino vėl Lietuvą "pamokyti" už kišimąsi "ne į savo reikalus".
Tačiau šį kartą, pasak rinkodaros specialisto Raimundo Vaitiekūno, naujoji ekonominė blokada vyksta intelektualiau, o ir piniginiai srautai kitokie nei 1990-aisiais.

"1990 metais čia buvo truputį kitaip, nes mes buvome vieningi todėl, kad buvo didelis noras būti kapitalistais. O šiandien dėl daugiapartinės sistemos mes esame suskaldyti. Kiekvienas sėdime po savo krūmu ir nenorime ausų iškišti. Dar J.Basanavičius sakė, kad tautos jėga – vienybėje, o šito šiandien nėra", – mano R.Vaitiekūnas.

Esą jau prieš 10 metų buvo galima prognozuoti tokį dalyką ir tada reikėjo žiūrėti plačiau.

Pasak B.Petrausko, kuris šiuo metu vadovauja naujam "Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalui", šiais laikais ekonominės sankcijos iš Rusijos mus veikiausiai paveiks kitaip nei tai buvo prieš 24 metus.

"Terminalą mes atidarysime laiku, nes statybos darbai beveik baigti, bet dėl tam tikrų sankcijų ir apribojimų gali kristi krovinių srautas. Jei taip atsitiks, tai yra nepalankus metas atidarinėti naujas linijas. Nes šitai susiję su tam tikrais nuostoliais, kol pradėsime generuoti pelną", – įsitikinęs B.Petrauskas.

Jo teigimu, 2011 metais terminalo atidarymas būtų buvęs kur kas prasmingesnis nei dabar.
B.Petrauskas pripažino, kad laukia labai sunkus darbus, kuris galbūt nepadengs visų išlaidų, teritorijos priežiūros, apsaugos išlaikymo, vis dėlto tikimasi išgyventi net ir šituos išbandymus.

Viščiukus skaičiuos rudenį

Dabartinių ekonominių Rusijos sankcijų Lietuvai rezultatus aiškiausiai matysime rudenį. Tačiau rinkodaros specialistai jau neabejoja, kad poveikis tikrai bus.

"Rusijos ekonominių sankcijų rezultatas matomas jau ir dabar – priverstinių atostogų išleidžiami pieno bendrovės darbuotojai, Mažeikių gyventojai sujudo pardavinėti savo butus ir norėtų keltis gyventi į Vilnių, nes naftos bendrovės veiklos apimtys smuko", – dėstė R.Vaitiekūnas.

Kiti parametrai taip pat nieko gero nežada. Anot R.Vaitiekūno, neišvengiamai reikia žvalgytis kitos ekonominės strategijos.