It skustuvo ašmenimis

Pasak istoriko Dainiaus Elerto, buvo bene vienintelis atvejis, kai 1940 m. pasipriešinta sovietų valdžiai.

Tai nutiko Šventosios uoste, kur savo poziciją okupantų atžvilgiu parodė būtent karo laivo "Prezidentas Smetona" įgulos karininkai.

"Tai buvo simbolinis gestas. Laivo jie nuskandinti veikiausiai neturėjo galimybių, tačiau, kai buvo pareikalauta pakeisti trispalvę į raudoną vėliavą, trys karininkai – laivo vadas Povilas Labanauskas, Vytautas Kuizinas ir Ričardas Bernardas Nakas sėdo į karinėms pajėgoms priklausiusią jachtą "Nijolė" ir leidosi Klaipėdos link", – pasakojo D.Elertas.

Tai įvyko liepos 20-ąją, likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Būtent tądien šie trys vyrai ryžosi lemtingam žingsniui, nes kelio atgal nebuvo.

Vėliau JAV išleistame Eugene T.Sanderso straipsnyje "Sakmė apie žmogų ir jo laivą" P.Labanauskas autoriui užsiminė, jog karininkai buvo akylai stebimi GPU (rus. Государственное политическое управление НКВД РСФСР –Valstybinė politinė valdyba prie RTFSR NKVD) įgaliotinių.

Todėl pabėgimui arba "poilsiniam pasiplaukiojimui", kaip jie tada teigė raudoniesiems komisarams, vyrai pasirinko vėlyvą popietę, kad nekiltų įtarimas.

Jų kelionė į Klaipėdą nedidele vos šešių metrų ilgio jachta truko 12 valandų. Pūtė stiprus priešinis vėjas, vėliau kilo audra.

Be to, pabėgėliai darė lankstą, kad nesusidurtų su Baltijos pakrantėje patruliuojančiais sovietų laivais.

Kai jie pasiekė žemę, tiesą sakant, nežinojo, kur atsidūrė.

Juos pasitiko kariškiai su svastikomis ant rankovių, tada ir paaiškėjo, kad jie atplaukė į nacių kontroliuojamą Klaipėdą.

Vyrai svarstė, ar tik neužšoko nuo vilko ant meškos.

Išsiaiškinus jų tapatybes, šie trys pabėgėliai buvo internuoti į Gleisgarbeno koncentracijos stovyklą.

Viltis miršta paskutinė

Bet apie viską iš pradžių.

Sovietų okupacija ir prezidento Antano Smetonos pabėgimas buvo milžiniškas šokas taip pat ir Lietuvos kariškiams, kurie nesuprato, kodėl jiems neduotas įsakymas kautis, kodėl jie nevykdo savo priesaikos ginti tėvynę.

Ketvirtą sovietų okupacijos dieną vienintelio Lietuvos karo laivo "Prezidentas Smetona" jūreiviams liepta uždažyti ant laivo borto "akis badantį" žodį "Smetona".

Tą pačią dieną laivo vadas kapitonas P.Labanauskas kreipėsi į savo pareigas dar einantį Lietuvos karo technikos valdybos viršininką Klemensą Papeliučką, išsiųsdamas raportą su grifu "slaptai".

"Pranešu, kad vykdant Tamstos įsakymą, š.m. birželio mėn. 19 d. mokomojo "Prezidento Smetonos" karo laivo vardas pataisytas, nuimant jo dalį "Smetona" ir paliekant tik "Prezidentas". Tai padaryta laivo užraše ir jūreivių kepurėse. Kadangi naujasis, pataisytasis laivo vardas primena senąjį, be to, vieno Nemune plaukiojančio garlaivio vardą, o taip pat nėra pilnai lietuviškas ir be priedėlio nevartojamas, prašau Tamstos žygių, kad laivui būtų leista vadintis L.K.L. "Pilėnai", – raporte rašė P.Labanauskas.

Toliau kapitonas paaiškino, kad Pilėnų vardas simbolizuotų tos pilies įgulos parodytą tėvynės meilę, atsidavimą, lietuvišką atkaklumą bei vieningumą, "šiandien taip reikalingą mūsų tautai visuose, o ypatingai jūros reikaluose, kur daugiausiai esame praradę ir daugiausiai turėtume nudirbti".

Deja, labai netrukus ant laivo neliko ir žodžio "Prezidentas", – jis pavadintas "Pirmūnu", o po mėnesio laivą su dar dviem bendražygiais paliko ir jo kapitonas P.Labanauskas.

Vėliava nuplaukė į Ameriką

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius teigia, jog pabėgimo datą galėjo nulemti tas faktas, kad liepos 20 d. į laivą buvo paskirtas komisaras Levas Traininas.

Tada P.Labanauskui jau galutinai tapo aišku, kur link čia viskas krypsta, kad valdžią ir vadovavimą Lietuvos kariuomenei perima sovietai.

"Tad tie trys "Prezidento Smetonos" jūrų karininkai "išplaukė paburiuoti", turbūt tada dar nebuvo tokios griežtos kontrolės. Su savimi be kitų laivo daiktų jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kuri, beje, šiuo metu yra pas vieną kolekcininką JAV. Taigi dar rugpjūčio pradžioje jie buvo paskelbti, kaip dingę be žinios ir išregistruoti iš laivo įgulos sąrašo", – pasakojo R.Adomavičius.

Kai P.Labanauskas, V.Kuizinas ir R.B.Nakas pateko į Klaipėdą, buvo apribota jų judėjimo laisvė, neilgai trukus jie perkelti į internuotųjų stovyklą, o jachtą "Nijolė" perėmė nacių povandenininkų mokomoji flotilė.

Bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. Du jų net nepatyrę Antrojo karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o trečiasis išgyveno tikrą pragarą.

Kapitono sėkmės istorija

Netrukus P.Labanauskas buvo išvežtas į Berlyną.

Čia paaiškėjo, kad "gelbėjimo operacijai" tarpininkauja buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje plk. Kazys Škirpa.

Jo pastangomis P.Labanauskas, gavęs vizą, per Švediją išvyko į Braziliją, o iš jos 1941 m. pasiekė JAV.

P.Labanauskas 1944 m. baigęs Kalifornijos technologijos institutą trejus metus dirbo inžinieriumi "General Electric" bendrovėje.

1947–1950 m. jis dėstė elektros inžineriją Marquette universitete Milvokyje, Viskonsine.

Nuo 1951 m. darbavosi "Amerikos balse" (nuo 1952 m. redaktorius-režisierius, 1958 m. perkeltas į "Amerikos balso" skyrių Miunchene Vokietijoje).

1999 m. vasarį prezidento Valdo Adamkaus dekretu P.Labanauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Tų pačių metų gruodį paskutinysis karo laivo "Prezidentas Smetona" kapitonas mirė, sulaukęs 90-ies.

"Tolesnio V.Kuizino likimo gerai nežinau, tačiau jis buvo paleistas iš tos nacių stovyklos ir, mano žiniomis, išvyko į Vakarus", – teigė R.Adomavičius.

Leitenanto R.B.Nako tragedija

Paleistas buvo ir R.B.Nakas, bet jis nesusigundė Vakarais, o grįžo į Klaipėdą.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, rezistencinės organizacijos veiklą Kaune.

1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

Pasibaigus karui, R.B.Nakui teko slėptis nuo bolševikų.

Jis pasivadino giminaičio Darčkaus pavarde, tačiau saugumiečiai netrukus išsiaiškino jo tapatybę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas patvirtino, kad R.B.Nakas buvo suimtas ir nuteistas 10 metų.

Tada jis neturėjo nė 30-ies.

"Jis buvo suimtas 1945 m. sausio 24 d. Pradžioje kalintas Kaune. Tų pačių metų lapkritį Karo tribonolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Komiją, į Vorkutos lagerį. Atbuvo žmogus visus 10 metų kalėjime, kalėjo net ir po J.Stalino mirties. Po to jis dar buvo ištremtas. Tai buvo papildoma bausmė. Vėliau dėl tragiškos sveikatos būklės perkeltas į NKVD invalidų namus, o į Lietuvą sugrįžo tik 1958-aisiais", – patvirtino G.Šidlauskas.

R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m.

Pasak G.Šidlausko, buvusio karo jūrininko baudžiamoji byla yra buvusiame LTSR KGB, dabar – Lietuvos ypatingajame archyve.

"Sakyčiau, kad visi šie laivo "Prezidentas Smetona" karo jūrininkai karininko priesaiką tesėjo iki galo, nepakluso svetimai jėgai. Ypač skaudu dėl R.B.Nako, dar vienas tragiškas likimas", – apgailestavo G.Šidlauskas.