Mokiniams prieš egzaminus didesnį stresą dažnai sukelia patys tėvai

– Kas dar prisideda prie baimių augimo, įtampos kilimo ir paralyžiuojančio streso?

– Labai dažnai stresą padidina lūkesčiai, ypač dideli. Jei vaikas jaučia, kad iš jo aplinka labai daug reikalauja ir jeigu jis tikrai nori patenkinti aplinkinių lūkesčius, be abejo, jis stresuoja daugiau. Jeigu jo aplinka yra linkusi perfekcionizmą, visi nori būti geri, pažangūs ir niekas neleidžia sau suklysti, tai ir vaikui neleidžiama suklysti, dėl ko jis vėl jaučia daugiau streso. Tačiau kartais žmonėms reikėtų leisti sau klysti ir visada galvoti, kas yra svarbiau – ar pažangus vaikas, kuris dešimtukais baigia mokyklą, aukščiausiais balais išlaiko testus ir egzaminus, ar sveikas ir laimingas vaikas. Taigi gebėjimas pripažinti, kad visi gali klysti ir ne visi turi būti tobuli jau šiek tiek sumažintų stresą.

– O kaip valdyti stresą abiturientų tėvams?

– Pats noras valdyti stresą jau yra pirmas teisingas žingsnis. Tai reiškia, kad norite kažką keisti, o ne būti užburtame streso rate. Būdų yra įvairiausių, tačiau būtina atrasti jums priimtiniausias pagal natūrą, pagal charakterį, pagal aktyvumo lygį. Vienas iš efektyvių būdų yra fizinė veikla, nes tada deginami toksinai, keičiasi hormonų kiekis.  O kokia ji – spręsti jums patiems. Labai svarbu ir darbo bei poilsio pusiausvyra – reikia skirti sau laiko atsigauti, pailsėti.

– Vieni pedagogai sako, kad įvairių žinių patikrinimų turi būti dar daugiau, nes mokinys, dalyvaudamas žinių pasimatavimo varžytuvėse, išmoksta valdyti stresą ir paskui drąsiai eina laikyti brandos egzaminų. O esą tie, kurie nedalyvauja tokiuose konkursuose, neretai negeba pademonstruoti to, ką iš tiesų puikiai moka. Kiti pedagogai kalba priešingai – esą žinių patikrinimai žaloja vaiko psichiką. Kaip yra iš tikrųjų?

– Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes žmonės labai skiriasi. Idealiausia, kai žmogus gali pasirinkti: vienas moksleivis nori dalyvauti, jį stimuliuoja, azartas, konkurencija, o kitas nenori papildomo streso. Tarkim, kai kurie žmonės viešai kalbėti bijo labiau nei mirties, tačiau yra tokių, kurie be galo nori lipti į sceną ir parodyti viską, ką gali. Taigi vienos taisyklės, kas yra geriausia, tikrai nėra. Tiesiog reikėtų vengti prievartos ir rėmų, kurie įrėmintų visus žmones.

– Kokios streso valdymo technikos pagrįstos moksliškai kaip efektyviausios?

– Pirmiausia siūlyčiau pradėti nuo savęs pažinimo: atrasti, kokios yra jūsų jautrios vietos, kas jus išveda iš pusiausvyros, kas kelia daugiausia streso, nes tai gali būti susiję su begale gyvenimiškų patirčių, tarkim, kaip jus auklėjo, kokie žmonės dabar yra aplink. Kai žinome jautrias vietas, žinome, kas mums sunkiausia, kas kankina, kelia nerimą, tada galime ieškoti efektyviausių būdų. Be minėtos fizinės veiklos, įdomus dalykas yra meditacija.

Tyrimai parodė, kad, reguliariai praktikuojant meditaciją, keičiasi smegenų struktūros, t. y. nyksta smegenų struktūros, atsakingos už stresą, todėl žmogus mažiau reaguoja į stresą, ir platėja smegenų dalys, atsakingos už atmintį, todėl pagerėja kognityvinės funkcijos (mes galime geriau valdyti informaciją, suvokti, atlikti įvairias loginio apdorojimo reikalaujančias užduotis). Be abejo, yra ir kitų būdų, bet, kaip minėjau, labai svarbu pasirinkti tai, kas kiekvienam tinkamiausia ir priimtiniausia.