Priimkime Dievo parūpintą išgelbėjimą

Kai buvau mažas, mama man pasakė, kad Žemė apvali ir kitoje jos pusėje taip pat gyvena žmonės. Tada paklausiau, kodėl matome, kad ji plokščia ir kaip kitoje jos pusėje gyvenantys žmonės nenukrinta. Ji negalėjo man paaiškinti, bet aš patikėjau ja kaip patikimu žmogumi.

Dievo žodį priimkime tikėjimu

Šiandien mokslininkai gali parodyti, kad Žemė apvali, paaiškinti, kodėl ji atrodo plokščia ir kodėl kitoje jos pusėje gyvenantys žmonės nenukrinta. Tačiau ir jie negali parodyti ir paaiškinti visko. Jeigu ir galėtų, jie nepakeistų visų mūsų, kaip puolusių žmonių, prigimties ir likimo.

Laimei, yra tobulai patikimas ir visagalis Dievas, kuris ne tik žino ir apreiškia tiesą, bet ir užsibrėžė tikslą mus išgelbėti – pakeisti mūsų prigimtį ir dovanoti nemirtingumą ir amžiną laimę. Mums tereikia deramai tai priimti.

Kaip Jis tai įgyvendina nuo pasaulio pradžios iki mūsų dienų, gali būti nesuvokiama mūsų pojūčiams ir protui, bet turime tai priimti tikėjimu, nes tai pasakė Dievas.

Dievas yra mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas, o mes esame Jo mylimi vaikai. Jis viską sukūrė, todėl viskas priklauso Jam ir yra gera. Žmogų Jis sukūrė pagal savo atvaizdą ir suteikė jam laisvę rinktis sprendimus su jų pasekmėmis. Kad būtume amžinai laimingi, Jis davė įsakymus, kurių vykdymas suteikia laimę. Deja, žmonės nusigręžė nuo Tėvo ir Jo įsakymų, tapo nuodėmingi, mirtingi, atskirti nuo Jo akivaizdos ir tikrosios laimės. Tai vadinama nuopuoliu.

Mylintis Tėvas nori, kad mes sugrįžtume pas Jį ir būtume laisvi ir laimingi per amžius. Kad taip būtų, turime apsivalyti nuo nuodėmių, mirtingumo ir tapti kaip Jis. Patys to padaryti negalime.

Gelbėtojas ir išgelbėjimo planas

Laimei, Dievas paruošė Gelbėtoją ir išgelbėjimo planą. Gelbėtojas yra Dievo Sūnus – Jėzus Kristus, o išgelbėjimo planas – Evangelija. Kristus pašaukia pranašą, kad šis Jo vardu per apreiškimą vadovautų Evangelijos darbui Žemėje. Laikotarpis, kai Dievas pašaukia ir įgalioja pranašą vadovauti žmonėms Žemėje, vadinamas Evangelijos laikotarpiu.

Adomas, Henochas, Nojus, Abraomas, Mozė ir kiti Dievo įgalioti pranašai vadovavo atitinkamam Evangelijos laikotarpiui. Deja, visais laikais žmonės imdavo nepaisyti Evangelijos. Dėl to juos užgriūdavo nelaimės. Tada jie atgailaudavo, šaukdavosi Dievo ir Jis vėl siųsdavo jiems pranašą ir Evangeliją.

Pagrindinė pranašų pareiga yra liudyti, kad išgelbėjimas įmanomas tik per vienintelį Dievo parūpintą Gelbėtoją – per Dievo Sūnų Jėzų Kristų (1). Nes Dievas taip mus myli, kad siuntė savo Viengimį Sūnų išpirkti mūsų iš nuodėmių, mirties ir nuopuolio (2).

Jėzus savo kančiomis ir gyvybe apmokėjo mūsų nuodėmes, todėl Jis gali jas atleisti ir apvalyti mus nuo viso neteisumo, kai atgailaujame (3). Po mirties Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, todėl visi žmonės prisikels (4). Jėzus Kristus atidavė mums Save, kad priėmę Jį ir sekdami Juo iki galo galėtume tapti tokiais Dievo vaikais kaip Jis (5). Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus mokė savo Evangelijos ir įkūrė savo Bažnyčią. Jis pašaukė dvylika apaštalų ir jiems suteikė kunigystės įgaliojimą mokyti Evangelijos ir vadovauti Jo Bažnyčiai – Dievo karalystei Žemėje (6).

Visa tai atveria žmonėms galimybę sugrįžti Dievo akivaizdon ir mėgautis džiaugsmo pilnatve. Jėzaus apaštalai stengėsi išlaikyti Jo mokymus neiškreiptus ir palaikyti tvarką Bažnyčioje.

Žmonių įkurtos bažnyčios

Daugelis žmonių nusigręžė nuo apaštalų skelbtų Jėzaus mokymų. Jie nužudė apaštalus, kuriems Jėzus Kristus buvo suteikęs kunigystės įgaliojimą. Įvyko didysis atkritimas nuo Evangelijos ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Žmonės pakeitė daug Evangelijos mokymų. Taip pat jie pakeitė kunigystės apeigas. Dėl to Žemėje nebeliko Jėzaus įsteigtos Bažnyčios, kunigystės įgaliojimo ir Evangelijos pilnatvės.

Svarbius religinius klausimus spręsdavo žmonės, pasikliaudami savo supratimu, o ne Dievo apreiškimu. Kai kurie žmonės bandė reformuoti krikščionybę patys taisydami žmonių iškraipytą Evangeliją. Dėl tokių žmonių pastangų atsirado daugybė žmonių įkurtų bažnyčių. Pranašai ir apaštalai buvo išpranašavę tokį atkritimą (7). Taip pat jie pranašavo, kad Jėzaus Kristaus Evangelija ir Jo Bažnyčia bus sugrąžinta (8).

Tai vyksta „paskutinėmis dienomis“, „laikų pilnatvės“ laikais (9). Džozefui Smitui, kaip ir daugeliui žmonių, kilo klausimų dėl sielos išgelbėjimo. Jis norėjo gauti nuodėmių atleidimą ir būti švarus prieš Dievą. Biblijoje mokoma, kad yra „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (10). Tačiau lankydamasis skirtingose bažnyčiose Džozefas negalėjo nuspręsti, prie kurios iš jų jungtis, nes daugelis tų bažnyčių tvirtino esančios teisingos ir kritikavo kitas.

Vėliau jis rašė: „Aš dažnai savęs klausdavau: ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga?.. Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?“ (11). Ieškodamas tiesos, jis Biblijoje perskaitė: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“(12)

Pranašiškas regėjimas

Ši eilutė paskatino Džozefą klausti Dievą, ką jam daryti. 1820 m. pavasarį jis nuėjo į netoliese esančią giraitę ir atsiklaupė melstis. Savo patirtį jis aprašė taip: „Virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris palaipsniui leidosi, kol nusileido ant manęs. Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (13)

Tame regėjime Džozefui apsireiškė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus ir kalbėjo su juo veidas į veidą. Pats Gelbėtojas jam nurodė nesijungti nė prie vienos Bažnyčios, „nes jos visos neteisingos“(14). Dievas pašaukė Džozefą Smitą būti pranašu, kaip pašaukdavo pranašus ankstesniais laikais. Per Džozefą buvo sugrąžinta Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė, Dievo išsaugota Mormono Knygoje.

Mormono Knyga yra šventas metraštis, kurį senovėje Dievas nurodė rašyti pranašams Amerikoje. Dievas nurodė Džozefui Smitui ją išversti į anglų kalbą ir parūpino tam priemonių. Džozefui iš dangaus buvo sugrąžinta kunigystė ir įsakyta organizuoti Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Kristus jam nurodė pašaukti apaštalus ir kitus vadovus, kad per juos vadovautų savo Bažnyčiai.

Vėliau šventykloje Džozefui buvo suteikti kunigystės įgaliojimai, būtini Evangelijos pilnatvei įgyvendinti – viskam, ko reikia žmogui, kad galėtų amžinai gyventi su Dievu ir savo artimaisiais.

Atsakykime į Dievo meilę

Štai paties Jėzaus Kristaus žodžiai apie Evangelijos sugrąžinimą paskutiniais laikais: „Aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti Žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą Jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus ir daviau jam įsakymus; … Aš esu Dievas ir pasakiau tai; tai mano įsakymai ir jie duoti mano tarnams, … kad … turėtų galią išversti Mormono Knygą, … padėti šios Bažnyčios pagrindą ir išvesti ją iš nežinios ir tamsos – vienintelę tikrą ir gyvą Bažnyčią ant visos Žemės veido.“ (15)

Mormono Knygos įvado pabaigoje rašoma, kad „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Viešpaties karalystė, dar kartą įsteigta Žemėje, ruošiantis Mesijo antrajam atėjimui“.

„Tai bus vienintelė liaudis, kuri nekariaus tarpusavyje“ (16), kai „taika bus paimta nuo Žemės“ (17). Tai žadėto išgelbėjimo ir maldų dėl to išpildymas paskutiniais laikais (18).

Dievo karalystė yra vienintelė tobula santvarka, nes ji – viena Dievo šeima, kupina Jo meilės, tiesos, vienybės ir galios kurti tikrąją laimę (19). Tik joje bus išgelbėjimo ir laimės pilnatvė, kai gyvensime su Dievu ir savo artimaisiais pagal Jo Dvasią ir žodį.

Todėl „kiekvienas įspėtas žmogus turi įspėti savo artimą“ (20), kad ateitų į ją ir būtų išgelbėtas. Studijuodami Šventuosius Raštus ir klausdami Dievą, galime gauti Jo Dvasios liudijimą, kad visa tai tiesa (21).

Atsakykime į Dievo meilę – vieningai priimkime Jo parūpintą išgelbėjimą ir padėkime jį įgyvendinti, kaip dera Jo mylimiems vaikams.   

Išnašos

1. žr. Apaštalų darbų 4:12;

Jono 14:6.

2. žr. Jono 3:16; Romiečiams 5:8; 1 Jono 4:9.

3. žr. 1 Petro 3:18; 1 Jono 1:7–9.

4. žr. Morkaus 16:6; Luko 24:39;

1 Korintiečiams 15:3–8;

Almos 11:40–45.

5. žr. Jono 1:12; 3:5–7;

1 Korintiečiams 15:44–49.

6. žr. Mato 28:18–20;

Efeziečiams 2: 19.

7. žr. 2 Tesalonikiečiams 2:1–3.

8. žr. Apaštalų darbų 3:21.

9. žr. Izaijo 2:2; Danieliaus 2:28, 44; Efeziečiams 1:10.

10. Efeziečiams 4:5.

11. Džozefo Smito – Istorijos 1:10.

12. Jokūbo 1:5.

13. Džozefo Smito – Istorijos

1:16–17.

14. Džozefo Smito – Istorijos

1:18–19.

15. Doktrinos ir Sandorų

1:17–30, 38; taip pat žr. 38:27;

Morkaus 13:7.

16. Doktrinos ir Sandorų

45:68–69.

17. Doktrinos ir Sandorų 1:35–36; taip pat žr. 64:24.

18. žr. Izaijo 2:2; Danieliaus 2:44; Mato 6:10; 2 Korintiečiams 6:16–18;

Doktrinos ir Sandorų 1, 133.

19. žr. Apreiškimo 21:2–7.

20. Doktrinos ir Sandorų 88:81.

21. žr. Moronio 10:3–5.

Daugiau sužinoti galima čia



NAUJAUSI KOMENTARAI

R

R portretas
Visi tikėjimai ir maldos yra panašios. Meldžiamasi vienai dievybei, kokių vardų ją ar ji pavadina kiekvieną tauta, tokį ir įgauna pavadinimą. Senovėje lietuviai arba baltai turėjo daug dievybių, bet pagrindinio Nūndievio arba to, kurio vardą bijodavo ištarti. Aukštesnė jėga egzistuoja, tik mes kartais tai linkę ignoruoti. Todėl nebūtina ieškoti kito tikėjimo, kad teisingai išreikšti maldą. Svarbiausia yra pačiam maldoje būti sąžiningu ir pasižiūrėti ką galime pakeisti ar pasikeisti patys, o kas- jau aukščiausiojo valioje. Dora, garbė, sąžinė - štai ir viskas, pradėkime kiekvienas nuo savęs ir pasaulis bus daug geresnis. Prieš kertant medį pagalvokime, kad jame irgi gyvena (anot senovės lietuvių) - dievybė .

Rytis

Rytis portretas
Mormonų reklama Kauno dienoje??!! Čia kažkas naujo :⁠-⁠):⁠-⁠)

Įsitikinsit pagalvoję

Įsitikinsit pagalvoję portretas
Kol nepripažinsime kad dabartinės gamtos išdaigos: potvyniai, audros, žemės drebėjimai ir visokie karai yra Dievo bausmė už mūsų dabartinį gyvenimą- tai ir gyvensime vienas kitą kaltindami, tai klimato atšilimu, tai perdaug karvių laikome, jos teršia aplinką, kaip ir daug mašinų turime ir t.t.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių