Žvaigždes nužudome patys

Viskas yra gerokai paprasčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nuo XXI a. 1-ojo dešimtmečio vidurio, įsivyraujant internetui itin išplito muzikos piratavimas, t. y. vogimas. Vartotojai nebepirko albumų ir kitos muzikinės atributikos bei tokiu būdu tiesiogiai neparodė verslo rykliams, kokios muzikinės tendencijos būtų paklausios. To rezultatas – leidybos kompanijos nebenorėjo rizikuoti ir investuoti į grupes, stilius ar atlikėjus, kurie groja autentišką ir išskirtinę, bet kartu ir aštrią, originalią, bjaurias temas liečiančią, t. y. masiniam vartotojui nesuvokiamą ar baimę keliančią muziką.

Jie ėmė investuoti į tai, kas garantuotai neš pelną – į saugią, švarią, vienodą ir pelningą produkciją, o "kitokiems" kūrėjams vis dažniau parodydavo duris. Taip gimė rihannų, adele‘ių ir bieberių kariauna, kurios egzemplioriai dabar dominuoja radijuje, internete bei televizijoje. Ir baisiausia, jog tai tik ledkalnio viršūnė.

Sakysite, jog visada buvo prastos ir geros muzikos, jog visada naujos ir aštrios tendencijos būdavo palaipsniui iškastruojamos ir pritaikomos "gerajai" daugumai. Taip, tai tiesa, tačiau net ir tokiais muzikoje nykiais laikais, pvz., XX a. devintąjį dešimtmetį, būdavo alternatyvų. Kažkur, vadinamajame požemyje, jūsų laukė turintys ką pasakyti dainininkai ir muzikantai, o komercinį pelną rieškutėmis semiančios žvaigždės, pvz, Michaelas Jacksonas, išlaikė aukštą kūrybinę kartelę.

Bėda ta, kad seniau visuomenės ir muzikos verslo ryklių atstūmimas atlikėjams suveikdavo kaip stimulas, dar labiau skatinantis jų originalumo ir išskirtinumo paieškas. Dabartiniai jaunuoliai neberealizuoja savęs muzikoje, jie nebepaverčia savyje verdančio jaunystės pykčio, agresijos, vienišumo ir atstūmimo kokteilio naujomis meno šakomis ar subkultūros formomis.

Susidaro įspūdis, jog jie apskritai nieko nejaučia ir susitaiko su viskuo, kas vyksta pasaulyje, o tai veda prie išskirtinio paradokso – kūrybai idealiai tinkančiais istorinių neramumų laikais geriausia metų daina tampa Adeles "Hello".