Kodėl apelsinas Vokietijoje nelygu apelsinui Lietuvoje?

Mūsų šalies statistikos specialistai didžiąją 2016-ųjų dalį nefiksavo jokios ar tik labai menką infliaciją. Tačiau gyventojai vis dažniau prabyla apie tai, kad maisto produktų ir kitų būtiniausių prekių ar paslaugų kainos nuolat auga ir yra didesnės nei svetur. Kaip įrodymas, pasitelkiami ir kelerių metų senumo lietuviški, ir vos prieš kelias minutes svečioje šalyje kasos aparato išspausdinti čekiai.

Šitaip lyginama tai, ko palyginti neįmanoma. Kodėl? Pirmiausiai, dėl nevienodo konkurencijos lygio skirtingose šalyse. Kuo pardavėjų konkurencija didesnė, tuo geriau vartotojui. Tą rodo ir mūsų pačių patirtis, kad ir telekomunikacijų sektoriuje. Tokių tendencijų galima įžvelgti ir aviacijos sektoriuje, kuriame įsitvirtina pigių skrydžių bendrovės. Konkurencija priverčia įmones dirbti kuo efektyviau, jos iki menkiausių detalių ištobulina procesus, kad šie reikalautų kuo mažiau sąnaudų. Tai leidžia pasiūlyti pigesnių prekių galutiniams vartotojams.

Lyginant kainas, būtina atsižvelgti ir į tai, kad kiekvienoje šalyje vis kitokia yra sąnaudų bazė. Skiriasi darbuotojų atlyginimai, verslo mokami mokesčiai, nuomos kainos, jei pastatai nuomojami, statybų kainos, jei jie statomi ir daugybė kitų dedamųjų. Visos šios prekybininkų sąnaudos galiausiai taip pat tampa galutinės produkto kainos dalimi.

Reikia turėti galvoje, kad visose šalyse kainas veikia gabenimo kaštai, kurie taip pat gerokai skiriasi dėl įvairių priežasčių. Atstumas – tik viena iš jų. Atvežti apelsinus iš Ispanijos į, tarkime, Vokietiją, kainuoja pigiau nei į Lietuvą. Kita vertus, nėra abejonių, kad tikėtinas degalų brangimas ilgainiui paveiks visas – ir prekių, ir paslaugų – kainas.

Jas veikia ir mokestinė aplinka. Jei vienai ar kitai produktų grupei taikomos PVM lengvatos, galutinė kaina, tikėtina, taip pat bus mažesnė. Lietuvoje visiems maisto produktams taikomas 21 proc. PVM tarifas, tačiau, pavyzdžiui, Olandijoje maisto produktams taikomas 6 proc. PVM tarifas, Lenkijoje kai kuriems maisto produktams taikomas sumažintas 8-5 proc. PVM. ir pan. Na, ir galiausiai – jos didenybė paklausa, tiksliau, paklausos ir konkurencijos santykis. Prie mažos konkurencijos sąlygų, didelė paklausa leidžia kelti kainas – prekes vis tiek pirks. Tuo tarpu konkurencijai aštrėjant, didėja tikimybė įsivelti į kainų karus, kurie leidžia išlošti vartotojams.

Prekybos sektoriuje pernai turėjome dvejopų naujienų. Viena vertus, į konkurencinę aplinką naujos ugnies įliejo „Lidl". Tikėtina, kad jam ūgtelėjus ir įsitvirtinus rinkoje, konkurencijos veiksnys išeis į naudą vartotojui. Kita vertus, „Rimi" įgyvendinus savo planus ir įsigijus prekybos tinklą „Iki", konkurencija tarsi ir galėtų sumažėti. Vis dėlto, abi šios naujienos gali būti palankios vartotojams, nes svarbu ne tik rinkos žaidėjų skaičius, bet ir jų veiklos apimtis. Masto ekonomikos veiksniai lemia mažesnes galutines kainas. Kai prekybos tinklai pasiekia pakankamą dydį, aptarnavimo, transporto ir distribucijos sąnaudos ir fiksuotos išlaidos tampa reliatyviai mažesnės. Todėl didelėse prekybos įmonėse pasiūlos procesų optimizavimas leidžia sumažinti išlaidas ir tuo pačiu suteikia galimybę mažinti galutines produktų kainas, įgaunant konkurencinį pranašumą.

Kai kalbame apie kainas, lyginti turime ne jas, nes dėl aukščiau išvardintų dalykų, skirtingose šalyse jos tampa sunkiai palyginamos. Objektyviai lyginti galėtume nebent tai, kiek  maistui per metus išleidžia mūsų šalies ir kitų šalių gyventojai. Kalbant apie kainas svarbu suprasti, kad į tokį lygį, koks buvo 2010 m. ar 2011 m., t. y. iš karto po krizės, jos nebegrįš. Svarbiausia tenkanti užduotis – galvoti, kaip dirbti kuo efektyviau, nes efektyvus verslas pajėgus mokėti tokius atlyginimus, kad juos gaunantiems nebereikėtų taip smarkiai būgštauti dėl infliacijos.