Lagaminai, pilni praeities

Nežinau, kaip jums, bet man oro uostai visuomet sukelia filosofinių pamąstymų. Ten gali stebėti tarsi sutrumpintą ir išgrynintą viso gyvenimo versiją. Už širdies griebiantys atsisveikinimai ir rūpestingi "paskambink, kai atvyksi", apsikabinimai po metų nesimatymo, o kartais elementarus laiko stūmimas nuobodžiaujant. Kad jau laike smarkiai išsitęsė manosios kelionės maršrutas, turėjau laisvų valandų patyrinėti aplinką. Ir kažkaip susimąsčiau, kaip dažnai mes tampomės savąjį bagažą. Ne oro uostuose.

Žmogiškoji logika neretai linkusi į išankstinius nusistatymus, ypač kai kalba pasisuka apie bendravimą su kitais. Ypač kai tas bendravimas – romantinis. Ypač jei tie nusistatymai gimė iš nemalonios patirties. Kažkada nudegė žmogus nuo karštų jausmų, o paskui visą likusį amželį kankina save ir aplinkinius iš baimės, kad tai pasikartos. Taip iki maksimumo padidindamas riziką, kad būtent tai tikrai ir nutiks.

Štai kad ir toji patologinio pavydo tema. Būna, kartą perėję visus patirtos išdavystės pragaro ratus, žmonės tampa tiesiog paranojiški. Naujam mylimajam užtrukus benešant šiukšles, jau įsivaizduoja kaip jis ar ji kažkur užsiima seksu. Antrajai pusei į vonią su savim pasiėmus telefoną jau regi, kaip skambinama meilužiui. Įdėmiau užsižiūrėjus į praeivį tuoj sulauksi kaltinimų "Tai gal ir eik su juo permiegoti!" Teisybės dėlei, kuo ilgiau bendrauji su paranojišku pavyduoliu, tuo realiau, kad vieną dieną tokių minčių iš tikrųjų gali atsirasti.

Arba kentėjusieji, kai juos, bent jau pačių manymu, be jokios priežasties paliko antroji pusė, nusprendžia, kad scenarijus būtinai pasikartos ir taip įsikimba į naują simpatiją, taip neleidžia kvėpuoti dusinančiu dėmesiu ar kontrole, kad žmogui išties kyla refleksas bėgti kuo toliau.

Sunkūs praeities lagaminai tikrai nesiliaus skaudžiai daužyti kojų. Bent jau iki tol, kol suprasime: bausti žmogų už kieno nors kito padarytas šunybes – kvaila ir neteisinga.

O kur dar (dažniausiai) vyrukai, apkandžioti kokios aštriadantės barakudos? Su tolesniame gyvenime atsirandančiomis moterimis jie kartais ima elgtis it tie anekdotiniai suvalkiečiai šykštuoliai. Ir su tokiais bendraujant erzina visai ne tai, kad tenka į pasimatymą imti piniginę. Bent jau aš net nepalaikau tos nuomonės, kad vyras privalo mokėti visur nuo A iki Z. Bet užmuša tas įtarus žvilgsnis – lyg į vagilę. Tarsi gaištum laiką ir energiją, imituotum simpatiją ir viskas tik dėl puoduko kavos.

Bet žanro klasika patyrus nelaimingą meilę yra apskritai nuspręsti atkeršyti priešingai lyčiai – jos nebeprisileisti. Rėkti, kad meilės nėra. Bet kad yra. Ir matyt, pasitaikė labai stipri, jei šitaip skauda. Pabūti su savimi, kol atsiras tikrai patinkantis žmogus – puikus sprendimas, bet, jam atsiradus, nerti į krūmus, mano kuklia nuomone, kvailystė. Aplink draugai tuokiasi, vaikučius gimdo, o tu kartoji it mantrą "meilės nėra" ir sėdi sau vienas kaip pirštas (ar keiti kompaniją kas savaitgalį). Ot atkeršijai! Ot kažką įrodei!

Ir tų, kurie kartą nudegę ima su įtarumu žvelgti į visą priešingą lytį, baisiai daug. Sveika savisauga sveikintina, joje nieko blogo nėra, tačiau peržengti liniją ir į įbristi į manijos vandenis nesunku. Ir ne pyragai tam ar tai, kuris tokiu atveju atsiduria šalia. Nes tuomet moteris ar vyras gali tau nuoširdžiausiai linkėti viso geriausio, o tu tik lauksi surauktais antakiais, kol pakiš kiaulę. O kaip jam ar jai jaustis? Negana to, kad brangus asmuo nepelnytai laiko niekšu, tai dar kasdieniam tavo gyvenimui įtaką vis daro vaiduoklis iš jo praeities.

Būtent tai ir liūdniausia. Kad purvus, kuriuos išgyvenus reikėtų pamiršti ir versti švarų lapą, tempiamės sau iš paskos. Kur ten tempiamės, tiesiog tepliojame jais tą švarų lapą, kol šis tampa juodas. O tada sakom, kad visa knyga brokuota. Užuot atleidę mus įskaudinusiems asmenims arba paprasčiausiai pasiuntę juos velniop, taip suteikiame jiems milžinišką galią. Įduodame į rankas jėgą, vieną kartą pakartinus mums gyvenimą, per atstumą ir be jokių pastangų gadinti jį toliau. Mums ir tiems, kuriems rūpime. O sunkūs praeities lagaminai tikrai nesiliaus skaudžiai daužyti kojų. Bent jau iki tol, kol suprasime: bausti žmogų už kieno nors kito padarytas šunybes – kvaila ir neteisinga. Pastarasis supratimas neateina lengvai, ypač jei dar neseniai naktimis ašarojai į pagalvę. Bet, patikėkite, be sunkaus bagažo lengviau visiems.



NAUJAUSI KOMENTARAI

AK

AK portretas
Sutikus tokią gerą merginą viskas gali būti lengviau (bent kurį laiką), tik bėda kad jos poretės.

Aaa

Aaa portretas
Kai tave isdave- tai tas pats kad sulauze rankas- atleist gali , o abkabinti jau Ne ( L. Tolstoj)

Xxx

Xxx portretas
Itarus zmogus ne tik uzmusa meile,bet ir save sulosina
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kietasis nusileidimas
    Kietasis nusileidimas

    Iki ašarų miela Senoji Europa. Su Akropoliu, Pizos ir Eifelio bokštais, Brandenburgo vartais, Šv. Šeimynos bažnyčia ir Vavelio katedra, Gedimino pilimi. Ir be Big Beno. ...

    3
  • Penki išbandymai verslui 2019 metais
    Penki išbandymai verslui 2019 metais

    Prasidėję 2019-ieji žymi naują pasiekimą mūsų nepriklausomos šalies istorijoje – dar niekada ekonominė plėtra nesitęsė tiek ilgai. Tai gera žinia ir šalies gyventojams, ir verslui. Siekiant pratęsti ekonominės sėkmės istorij...

  • Dekoruoto patriotizmo monopolis
    Dekoruoto patriotizmo monopolis

    Šalyje yra daug "specialistų", kurie gali akimirksniu identifikuoti: šitas – tylintis tautos priešas, o va, anas su plakatu ir megafonu – patriotas. Dažniausiai tokie virtuvės sociologai mėgsta vienais apatiniais ...

    19
  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    8
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    25
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    4
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    7
  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    8
Daugiau straipsnių