Linkėjimai policijai ir valstybei

Šiandien 13 valandą Atgimimo aikštėje pučiamųjų maršai primins, kad svarbiausia, ką turime, – gyvybę ir sveikatą – sauganti tarnyba švenčia savo šventę – Policijos (Angelų sargų) dieną.

Žinoma, kai kada koks nors tūlas žmogus paburnoja: „Jau tie pareigūnai šiokie, anokie“... Tačiau ištikus bėdai, tas pats žmogelis griebia telefoną ir ieško ne ko kito, o pirmiausiai policijos.

Šiuo požiūriu žiniasklaidininkai ir policininkai yra vienoje fronto linijoje. Daug kas nemėgsta ir spaudos už atvirą kritiką arba žiaurios tikrovės atspindį laikraščių puslapiuose. Tačiau kai pilietis niekur nebegali surasti teisybės, užmiršta tą nepasitenkinimą ir skuba pas žurnalistus.

Taigi žiniasklaidos ir angelų sargų misija – išties labai panaši.

Kaipgi pasitinka savo profesinę šventę pareigūnai? Klausimas ir retorinis, ir tiriamasis. Po ilgo atleidimų ir algų mažinimo etapo paaiškėjo, kad pinigų vis tiek trūksta. Net ir uniformoms. Praėjusį mėnesį į viešumą iškilo žinia, jog pareigūnai lyg kokiame nors internate turės keistis dar ir drabužiais.

Ar pakankamai pagarbiai Lietuvos valdžia žvelgia į mūsų angelus sargus? Ar jie jaučia valstybės pagarbą ir rūpestį? Tikrai ne.

Tarifiniai atlygiai, kurie siūlomi pareigūnams, yra neadekvatūs. Pirmadienį „Klaipėdoje“ bus galima perskaityti, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje mažiausias atlyginimas yra 56 litai už darbo valandą. Ir kalba čia – ne apie pavojingą, o paprastą darbą. Kokias algas ten gauna didelėje pagarboje laikomi policininkai, tegalima tik įsivaizduoti. O ir to darbo jiems ten tiek, kad juokinga, jei palyginsime su situacija pas mus.

Ką turi jausti kriminalinės policijos pareigūnas, 20 metų rizikavęs gyvybe, tąsęsis su vagimis, žudikais ir žagintojais, klausęs nuolatinių bauginimų, jei jis, netekęs sveikatos ir dėl to išėjęs užtarnauto poilsio, gauna 650 litų pensiją?

Klausimas čia – ne retorinis, o realus, paremtas konkrečiu pavyzdžiu, už kurio stovi gyvas žmogus. Kaip paskui ta gausi sočių Vilniaus kontorų žiurkėnų armija gali jam žvelgti į akis ir kalbėti apie teisingumą? Juk pridėkime ranką prie širdies: visi jie turėtų stoti į eilę ir bučiuoti tiems pareigūnams rankas vien už tai, kad šie apskritai eina į darbą.

Pastaruoju metu „Klaipėdos“ skaitytojai atkreipė dėmesį į tai, kad uostamiestyje patruliai tapo itin aktyvūs. Nežinia, kas pastaruosius paveikė: užsienio policijos pavyzdys ar įžvalgūs miesto policijos viršininkai, tačiau lygiai prieš savaitę naktį teko stebėti, kaip pareigūnai nuo apšviestos Sausio 15-osios gatvės patraukia į užkaborius ties "Žaliakalnio" gimnazija ir sulaiko ten nežinia ką veikiančius įtartinus asmenis. Šie aptikti iš nuostabos net išsižiojo.

Va čia ir yra tikroji nusikaltimų prevencija – nereikia nei paskaitų, nei garsių kalbų. Abejotinos reputacijos personos turi įprasti, kad niekur nuo pareigūnų nepasislėps.

Šventės proga vis dėlto reikėtų pastebėti: būtina neprarasti vilties, jog vieną dieną valstybė atsikvošės ir į jos vardu dirbančius žmones pagaliau atsisuks veidu, o ne kuria nors kita kūno dalimi.