Pozityvumas ir moralinis korektiškumas

Aplink pernelyg daug niurzgančių dėl didelių ir mažų dalykų. Nekintanti konstanta.

Yra žmonių su retu gebėjimu visame kame matyti gerąją situacijos ar reiškinio pusę. Tokių nedaug. Jų įžvalgos stebina, kartais net glumina ir kuriam laikui net kelia pavydą. Tačiau ar tai – absoliutus gėris?

Mano geras pažįstamas, pozityvistas iki negalėjimo, savo gimtadienio proga nusprendė susikurti „Instagram“ profilį ir fiksuoti savo vienerius gyvenimo metus. Įkelti vieną fotografiją per savaitę su trumpu prierašu atrodė smagus žaidimas, kai tiek gėrio aplink.

Praėjo geri keturi mėnesiai, ir panašu, kad jo projektas pasmerktas žūčiai. Arba idėjos persvarstymui.

Nes jį ištiko gyvenimas.

Nutiko taip, kad jam koncentruotai sukrito rimtų gyvenimo išbandymų – sunkios artimųjų ligos ir su tuo susiję rūpesčiai, pervargimas darbe, ilgokos abejonės bei galiausiai apsisprendimas keisti savo veiklos kryptį. Visa tai niekaip neįkvėpė pozityviems kassavaitiniams reportažams.

Prisidėjo ir nepasitenkinimas, kad jis, toks teigiamai pasaulį matantis kūrybingas žmogus, negali įgyvendinti savo idėjos.

Jis sako supratęs, kaip būtų kvaila kelti į socialinius tinklus džiaugsmingus šūkčiojimus, o jį pažįstantys, jo situaciją žinantys stebėtųsi neatitikimu tarp kasdienės realybės ir jos deformacijų virtualybėje.

Kodėl jis nekėlė savo realių išgyvenimų? Nes, visų pirma, nėra kuo pasidžiaugti ar kuo pralinksminti tave stebinčius.

Nes – čia antra priežastis – sunku atrasti formą, kaip pateikti, paviešinti liūdnesnį tave liečiantį faktą; dar sunkiau tą padaryti, kai pamodeliuoji galimas interpretacijas ar komentarus.

O ir šiaip – nėra ko kitiems užmesti savų liūdesių ir išgyvenimų. Taip nedera elgtis. Nekorektiška.

Čia ir išlenda abejonė dėl pozityvumo kaip moralinio korektiškumo formos.

Gražu ir suprantama iš vienos pusės. Nesveika ir net žalinga iš kitos.

Sugalvojome, o gal išmokome skirstyti emocijas į geras ir blogas. Gerąsias su nedidelėm cenzūrom galime sau leisti išgyventi, patirti, eksponuoti, o blogųjų tiesiog neturi būti. Psichologas Marshallas Rosenbergas kartoja, kad pavojingiausias mūsų elgesio motyvas yra elgtis taip, kaip, mums atrodo, „mes privalome“. Skamba priešingai nei dauguma mūsų buvo auklėti.

Įvairūs tyrimai rodo, kad bent trečdalis mūsų teisiame save už liūdesį, ilgesį, net gedulą ir aktyviai stumiame nuo savęs minėtus jausmus bandydami juos ignoruoti. Ne tik patys taip elgiamės – mes mokome to ir savo vaikus. Neverkti, neliūdėti, įsijungti linksmą filmuką.

Stumiame nuo savęs organišką emociją pasirinkdami netikrą pozityvą. Taip prarandame jungtis su realiu pasauliu.

Matome susigalvotą jo atspindį. Atmetame ko nenorime jausti, matyti ir išgyventi.

Labai sunku kalbėti su liūdinčiu draugu. Nepaprasta rasti žodžių diskusijai su augančiu ar užaugusiu vaikui. Einame į šermenis, kai nebegalime nuo tokios pareigos išsisukti, ir kaskart nesame tikri, kaip ten elgtis ir ką kam sakyti.

Nenorime nusivylimų. Geriau nė nebandyti. Nes jau nekart yra nepavykę. O kaip be streso spręsti tėvų – vaikų dilemas, kaip siekti karjeros, kaip balansuoti tarp draugų ir pažįstamų? Užtrunka suprasti, kad diskomfortas, sunkios, kartais širdį daužančios emocijos – visaverčio gyvenimo dalis.

Gebėjimas išgirsti savo jausmus ir poreikius gali išvaduoti mus iš depresyvių minčių. Išsipildę laimės kūdikiai, kuriems pavyksta išmokti juos komunikuoti. Gal  jie ir atranda, kur sveikoji riba tarp amžino pozityvumo ir gyvenimo tokio, koks jis yra.

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.