Rimtas veidas – dar ne proto požymis

Per šias penkias minutes norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į žaidimus ir jų svarbą. Kanados mokslininko Sergio Pelliso atlikti tyrimai liudija, kad žaidimai padeda vystytis smegenims. Žaidžiant prefrontalinėje smegenų dalyje susidaro naujos tarpneuroninės jungtys. Daugiau žaidimų – daugiau jungčių. Kuo daugiau neuronų jungčių, tuo geresnė vykdomoji smegenų funkcija, elgesys, emocijų valdymas ir socialinė interakcija. Jei žaidimai nežaidžiami, neuronai nekinta ir jungtys nesusidaro.

Pabrėžiu, kad kalbama ne apie kompiuterinius žaidimus, o apie tuos, kurie žaidžiami su savo tikrais ir gyvais draugeliais.

Kad smegenys vystytųsi tokia trokštama linkme, vaikai turi žaisti vadinamus laisvuosius žaidimus, t.y. be trenerio, teisėjo, be iš anksto išrašytų taisyklių ir prižiūrėtojų, kad taisyklių būtų laikomasi. Kaip pavyzdį minėtasis mokslininkas pateikia dviejų draugelių sprendimą pastatyti smėlio pilį. Tik patys statytojai nutars, kaip atrodys pilis, kokių taisyklių statybų metu jie laikysis ir kaip jie spręs eigoje kylančius klausimus.

Mokslininkas teigia, kad tokia žaidimų patirtis, keičianti neuronų jungtis prefrontalinėje smegenų dalyje, padeda pasirengti gyvenimui, užsiėmimams mokykloje ir net turi pozityvios įtakos meilei. Meilė – tai tarpusavio elgesys su partneriu ir jų bendromis pastangomis sukuriama aplinka, kuri suvaidins lemiamą vaidmenį ateityje, kai šios dienos mažieji smėlio pilių statytojai augins savo vaikus. Kitaip sakant, kai jie kurs ateities visuomenę.

Šiuo atžvilgiu laikas, kurį mūsų mažieji praleidžia žaidimų aikštelėje, yra ne mažiau svarbus, nei laikas, praleidžiamas klasėje semiantis žinių. Retorinis klausimas – kiek tėvelių, mokytojų, mokyklos administratorių taip galvoja?

Žaidimų svarbą tyrinėjo daugybė mokslininkų, filosofų, menininkų.

Galbūt labiausiai Lietuvoje girdėtas istorijos ir kultūros teoretikas Johanas Huizinga, 1938 m. išleidęs knygą „Homo Ludens“ (lie. „Žaidžiantis žmogus“). Štai keletas jo teiginių:

Daug yra pasaulyje dalykų, kuriuos galima neigti ar ignoruoti, bet žaidimo paneigti neįmanoma;

Žaidimas yra tiesioginė rimtumo priešingybė, bet tai nereiškia, kad žaidimas ir rimtumas yra nesuderinami;

Žaidimas negali tenkinti biologinių arba materialinių žmogaus tikslų, jis visada yra už jų;

Žaidimas įmanomas tik tada, kai mintis išsivaduoja nuo griežtų rėmų;

Žaisdami mes tarsi įžengiame į kitą tikrovę, kuri pati savaime yra atskira sistema.

Manau, jus sudomins dirbančiųjų Silicio slėnio gigantuose Google, Apple, Yahoo, eBay ir kuriančių informacinių technologijų naujovės, nuomonė. Jų tarpe vis gausėja savo vaikus vedančių į jokių kompiuterių neturinčią mokyklą.

Ši mokykla – „Waldorf School of the Peninsula“ su spalvotomis kreidelėmis ir rašymo lentomis, knygų lentynomis su enciklopedijomis, parkeriais, pieštukais, siuvimo adatomis, kartais netgi moliu. Ir nė vieno kompiuterio. Jų naudojimas uždraustas klasėse ir nėra skatinamas namuose.

Mokymo be IT šalininkai įsitikinę, jog kompiuteriai stabdo kūrybinį mąstymą, judrumą, žmonių tarpusavio santykius, trikdo dėmesį. Tėvai tvirtina, jog atėjus laikui patys supažindins vaikus su naujausiomis technologijomis, jie turės tam reikalingų įgūdžių ir būtinas galimybes namuose. Nes, kaip įvardino vienas Silicio slėnio darbuotojas, „Google laboratorijose ir kitose panašiose vietose mes kuriame tiek bukai paprastas technologijas, kiek tas apskritai įmanoma“. Tad kam skubėti, jei tas lengvai įvaldoma?

Tėveliai, seneliai, dėdės ir tetos, jei šiandien pat norite pasitarnauti savo mylimam vaikui, padėkite jam atrasti laisvųjų žaidimų džiaugsmą. Tai nebus paprasta, nes mūsų noras dominuoti, parodyti, kaip viskas teisingai turi vykti tik mums vieniems žinomu būdu, yra sunkiai nugalimas.

O galbūt jus įkvėps viena filmo „ Tas pats Miunhauzenas“ su nepamirštamuoju Olegu Jankovskiu scena. „Mes labai rimti“, – kalbėjo baronas Miunhauzenas ir įtaigiai priminė mums, kad „rimtas veidas – dar ne proto požymis“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.